Lietuva neteko buvusio prezidento ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko. A. Brazauskas per savo gyvenimą užėmė ne vieną svarbų postą – buvo pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas, vėliau vadovavo Vyriausybei, sovietmečiu ėjo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) pirmojo sekretoriaus pareigas.
Nuo 2008 m. A. Brazauskas kovojo su limfmazgių vėžiu. Gydytis klastingos ligos A. Brazauskas vyko ir į Izraelį. Prezidentą kamavo ir prostatos vėžys.
Nors kadenciją baigęs 77-erių metų prezidentas šiemet nemažai laiko praleido ligoninėje, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vicepirmininko Juozo Oleko žiniomis, jo gyvybė užgeso namie.
Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas dar šią savaitę buvusį Lietuvos vadovą apdovanojo Rusijos Garbės ordinu už indėlį stiprinant bendradarbiavimą ir gerus kaimyninius santykius tarp Lietuvos ir Rusijos.
Inžinieriaus skrydis į valdžios viršūnę
A. Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. Vidurinę mokyklą baigė Kaišiadoryse. Tuometiniame Kauno politechnikos institute įgijęs inžinieriaus hidrotechniko specialybę, vėliau gavo ekonomikos mokslų daktaro mokslinį laipsnį.
Šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje A. Brazauskas vadovavo Kauno hidroelektrinės statybai. Sukaupęs darbo statybinėse organizacijose patirties, 1965-aisiais buvo paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru, po poros metų pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju. Devintajame dešimtmetyje tapo LKP CK sekretoriumi pramonės klausimais, buvo atsakingas už energetiką.
Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1988-aisiais A. Brazauskas išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą postą rėmė nacionalinio išsivadavimo judėjimas – Sąjūdis. LKP po metų atsiskyrė nuo SSRS Komunistų partijos.
1990 m. pradžioje A. Brazauskas buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu, tapo Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataru, ėjo vicepremjero pareigas Kazimiros Prunskienės vadovaujamoje pirmojoje Vyriausybėje.
Kiti rinkimai, vykę 1992 m. spalį, A. Brazauskui taip pat buvo sėkmingi. Jis tapo Seimo pirmininku, tris mėnesius laikinai ėjo prezidento pareigas.
Dar 1990 m. gruodį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime A. Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios šalyje politinės jėgos vadovu.
Vadovavo ir Seimui, ir Lietuvai
1993 m. vasario 14 d. išrinktas prezidentu, A. Brazauskas, kaip reikalauja Konstitucija, pasitraukė ne tik iš LDDP pirmininko posto, bet ir iš partijos. Pirmuose atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje vykusiuose prezidento rinkimuose jis, sulaukęs 60 proc. rinkėjų simpatijų, įveikė diplomatą Stasį Lozoraitį.
Prezidentaujant A. Brazauskui, mūsų šalis pradėjo kelią į Europos Sąjungą ir NATO, buvo išvesta Rusijos kariuomenė. Tačiau kai kurie tuometinio prezidento žingsniai sulaukė prieštaringų vertinimų. Pavyzdžiui, 1995 m. jis Izraelyje atsiprašė žydų tautos dėl lietuvių, dalyvavusių Holokauste. Bene didžiausia užsienio politikos nesėkme buvo laikomas vadinamasis Maišiagalos memorandumas – susitarimas su Latvija dėl Baltijos jūros šelfo.
„Mano prezidentavimo metais Lietuva visose srityse toliau tvirtino savo valstybingumą, vykdė esmines reformas; buvo įgyvendinamas valdžios funkcijų atkūrimas, tvirtinama demokratija, įteisinta plati žiniasklaidos laisvė; gerėjo šalies ekonominiai rodikliai, - vienoje iš savo knygų rašė A. Brazauskas. – Lietuva tapo daugelio tarptautinių organizacijų narė, užmezgė ir išplėtojo dvišalius ryšius su Europos ir kitų žemynų valstybėmis, susitaikė ir nustatė gerus santykius su kaimynais. Manyčiau, kad visuose esminiuose tautai ir valstybei įvykiuose esama ir manojo indėlio“.
Kelti savo kandidatūrą antrai valstybės vadovo kadencijai A. Brazauskas atsisakė. Jį šiame poste pakeitė Valdas Adamkus. Baigęs kadenciją pirmasis prezidentas pasitraukė iš politikos, šį žingsnį aiškindamas tuo, kad kaip buvęs tarybinis veikėjas nebegali veikti nepriklausomos Lietuvos politinėje arenoje.
Sugrįžo, kad vėl pasitrauktų
Tačiau po kelerių metų A. Brazauskas vėl tapo aktyviu politiku, į 2000 m. parlamento rinkimus vedė keturių partijų (LDDP, Socialdemokratų partijos, Naujosios sąjungos ir Lietuvos rusų sąjungos) koaliciją. 2001-ųjų sausį jis buvo išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos, kurią sudarė susivieniję socdemai ir LDDP, pirmininku.
Tų pačių metų liepą, kai žlugo liberalų, centristų, socialliberalų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdančioji koalicija, A. Brazauskas pradėjo vadovauti socdemų ir Naujosios sąjungos suformuotai Vyriausybei.
Premjeru jis liko ir po 2004 m. rinkimų, kuomet tryliktąją Vyriausybę suformavo socdemai, Darbo partija, socialliberalai ir Valstiečių liaudininkų sąjunga. Šias pareigas ėjo iki 2006 m. birželio. Žlugus keturių partijų koalicijai, naujos Vyriausybės vadovu tapo Gediminas Kirkilas, vėliau jis perėmė iš A. Brazausko ir Socialdemokratų partijos vairą.
Dar kartą iš aukštų pareigų pasitraukęs A. Brazauskas išlaikė savo įtaką partijoje, kuriai anksčiau vadovavo.
Priekaištavo dėl sutuoktinės
A. Brazauskas su žmona gydytoja Julija Brazauskiene išaugino dvi dukras dvynes – medikę Audronę Usonienę ir menotyrininkę Laimą Mertinienę.
Išsiskyręs su žmona, 2002 m. vedė ilgametę draugę Kristiną Butrimienę. Politikui ne vienus metus buvo priekaištaujama, neva jis padėjo dar tik būsimai sutuoktinei privatizuoti viešbutį „Draugystė“ (dabar – „Crowne Plaza“).
Jaunystėje A. Brazauskas sportavo (stūmė rutulį), vėliau buriavo. Buvo aistringas medžiotojas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos garbės pirmininkas, sukaupė didžiulę medžioklinių peilių kolekciją. Buvo įsteigęs savo vardo fondą.
A.Brazauskas - knygų „Statybų komplekso vystymo strategija pagal Lietuvos SSR pavyzdį“ (1988 m., rusų kalba) ir „Interviu Lietuvos radijui: 1989.01.14-1989.11.24“ bendraautoris. Vėliau parašė knygas „Lietuviškos skyrybos“, „Penkeri Prezidento metai“, „Apsisprendimas: 1988-1991“, „Ir tuomet dirbome Lietuvai“, kurios buvo išverstos į kelias užsienio kalbas.
2009 m. išleista Gedimino Ilgūno knyga „Algirdas Brazauskas“ – politinė prezidento biografija.
A.Brazauskas buvo Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijos, Kijevo, Minsko humanitarinio universitetų garbės daktaras.
Vienas paskutiniųjų A. Brazausko gautų apdovanojimų - Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. Jį prezidentas gavo už ypatingą asmeninį indėlį atkuriant nepriklausomos Lietuvos diplomatinę tarnybą, įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir garsinant jos vardą.
2010.26.06
DELFI.LT
Nors kadenciją baigęs 77-erių metų prezidentas šiemet nemažai laiko praleido ligoninėje, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vicepirmininko Juozo Oleko žiniomis, jo gyvybė užgeso namie.
Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas dar šią savaitę buvusį Lietuvos vadovą apdovanojo Rusijos Garbės ordinu už indėlį stiprinant bendradarbiavimą ir gerus kaimyninius santykius tarp Lietuvos ir Rusijos.
Inžinieriaus skrydis į valdžios viršūnę
A. Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. Vidurinę mokyklą baigė Kaišiadoryse. Tuometiniame Kauno politechnikos institute įgijęs inžinieriaus hidrotechniko specialybę, vėliau gavo ekonomikos mokslų daktaro mokslinį laipsnį.
Šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje A. Brazauskas vadovavo Kauno hidroelektrinės statybai. Sukaupęs darbo statybinėse organizacijose patirties, 1965-aisiais buvo paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru, po poros metų pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju. Devintajame dešimtmetyje tapo LKP CK sekretoriumi pramonės klausimais, buvo atsakingas už energetiką.
Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1988-aisiais A. Brazauskas išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą postą rėmė nacionalinio išsivadavimo judėjimas – Sąjūdis. LKP po metų atsiskyrė nuo SSRS Komunistų partijos.
1990 m. pradžioje A. Brazauskas buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu, tapo Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataru, ėjo vicepremjero pareigas Kazimiros Prunskienės vadovaujamoje pirmojoje Vyriausybėje.
Kiti rinkimai, vykę 1992 m. spalį, A. Brazauskui taip pat buvo sėkmingi. Jis tapo Seimo pirmininku, tris mėnesius laikinai ėjo prezidento pareigas.
Dar 1990 m. gruodį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime A. Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios šalyje politinės jėgos vadovu.
Vadovavo ir Seimui, ir Lietuvai
1993 m. vasario 14 d. išrinktas prezidentu, A. Brazauskas, kaip reikalauja Konstitucija, pasitraukė ne tik iš LDDP pirmininko posto, bet ir iš partijos. Pirmuose atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje vykusiuose prezidento rinkimuose jis, sulaukęs 60 proc. rinkėjų simpatijų, įveikė diplomatą Stasį Lozoraitį.
Prezidentaujant A. Brazauskui, mūsų šalis pradėjo kelią į Europos Sąjungą ir NATO, buvo išvesta Rusijos kariuomenė. Tačiau kai kurie tuometinio prezidento žingsniai sulaukė prieštaringų vertinimų. Pavyzdžiui, 1995 m. jis Izraelyje atsiprašė žydų tautos dėl lietuvių, dalyvavusių Holokauste. Bene didžiausia užsienio politikos nesėkme buvo laikomas vadinamasis Maišiagalos memorandumas – susitarimas su Latvija dėl Baltijos jūros šelfo.
„Mano prezidentavimo metais Lietuva visose srityse toliau tvirtino savo valstybingumą, vykdė esmines reformas; buvo įgyvendinamas valdžios funkcijų atkūrimas, tvirtinama demokratija, įteisinta plati žiniasklaidos laisvė; gerėjo šalies ekonominiai rodikliai, - vienoje iš savo knygų rašė A. Brazauskas. – Lietuva tapo daugelio tarptautinių organizacijų narė, užmezgė ir išplėtojo dvišalius ryšius su Europos ir kitų žemynų valstybėmis, susitaikė ir nustatė gerus santykius su kaimynais. Manyčiau, kad visuose esminiuose tautai ir valstybei įvykiuose esama ir manojo indėlio“.
Kelti savo kandidatūrą antrai valstybės vadovo kadencijai A. Brazauskas atsisakė. Jį šiame poste pakeitė Valdas Adamkus. Baigęs kadenciją pirmasis prezidentas pasitraukė iš politikos, šį žingsnį aiškindamas tuo, kad kaip buvęs tarybinis veikėjas nebegali veikti nepriklausomos Lietuvos politinėje arenoje.
Sugrįžo, kad vėl pasitrauktų
Tačiau po kelerių metų A. Brazauskas vėl tapo aktyviu politiku, į 2000 m. parlamento rinkimus vedė keturių partijų (LDDP, Socialdemokratų partijos, Naujosios sąjungos ir Lietuvos rusų sąjungos) koaliciją. 2001-ųjų sausį jis buvo išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos, kurią sudarė susivieniję socdemai ir LDDP, pirmininku.
Tų pačių metų liepą, kai žlugo liberalų, centristų, socialliberalų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdančioji koalicija, A. Brazauskas pradėjo vadovauti socdemų ir Naujosios sąjungos suformuotai Vyriausybei.
Premjeru jis liko ir po 2004 m. rinkimų, kuomet tryliktąją Vyriausybę suformavo socdemai, Darbo partija, socialliberalai ir Valstiečių liaudininkų sąjunga. Šias pareigas ėjo iki 2006 m. birželio. Žlugus keturių partijų koalicijai, naujos Vyriausybės vadovu tapo Gediminas Kirkilas, vėliau jis perėmė iš A. Brazausko ir Socialdemokratų partijos vairą.
Dar kartą iš aukštų pareigų pasitraukęs A. Brazauskas išlaikė savo įtaką partijoje, kuriai anksčiau vadovavo.
Priekaištavo dėl sutuoktinės
A. Brazauskas su žmona gydytoja Julija Brazauskiene išaugino dvi dukras dvynes – medikę Audronę Usonienę ir menotyrininkę Laimą Mertinienę.
Išsiskyręs su žmona, 2002 m. vedė ilgametę draugę Kristiną Butrimienę. Politikui ne vienus metus buvo priekaištaujama, neva jis padėjo dar tik būsimai sutuoktinei privatizuoti viešbutį „Draugystė“ (dabar – „Crowne Plaza“).
Jaunystėje A. Brazauskas sportavo (stūmė rutulį), vėliau buriavo. Buvo aistringas medžiotojas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos garbės pirmininkas, sukaupė didžiulę medžioklinių peilių kolekciją. Buvo įsteigęs savo vardo fondą.
A.Brazauskas - knygų „Statybų komplekso vystymo strategija pagal Lietuvos SSR pavyzdį“ (1988 m., rusų kalba) ir „Interviu Lietuvos radijui: 1989.01.14-1989.11.24“ bendraautoris. Vėliau parašė knygas „Lietuviškos skyrybos“, „Penkeri Prezidento metai“, „Apsisprendimas: 1988-1991“, „Ir tuomet dirbome Lietuvai“, kurios buvo išverstos į kelias užsienio kalbas.
2009 m. išleista Gedimino Ilgūno knyga „Algirdas Brazauskas“ – politinė prezidento biografija.
A.Brazauskas buvo Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijos, Kijevo, Minsko humanitarinio universitetų garbės daktaras.
Vienas paskutiniųjų A. Brazausko gautų apdovanojimų - Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. Jį prezidentas gavo už ypatingą asmeninį indėlį atkuriant nepriklausomos Lietuvos diplomatinę tarnybą, įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir garsinant jos vardą.
2010.26.06
DELFI.LT
Ссылка на текущий документ: http://belarus.kz/aktueller/3-0/771/1227
Текущая дата: 24.12.2024