Ramūnas Bogdanas (DELFI) 2011 lapkričio 3 d.
UNESCO laikosi savo konstitucijos, bet ne dolerio. To negalima pasakyti apie visus UNESCO narius. Labai gaila, kad to negalima pasakyti ir apie jos narę Lietuvą, kuri spalio 7 d. minėjo savo narystės 20-metį. Šio jubiliejaus proga UNESCO generalinės direktorės patarėjas Henrikas Juškevičius prisiminė Lietuvos pastangas patekti į šią organizaciją ir LTV laidoje pavadino mane Lietuvos narystės UNESCO krikštatėviu.
Gal kiek per skambiai pasakyta – tiesiog toks buvo mūsų kelias sugrįžti atgal į pasaulio bendruomenę: per ryšius su atskiromis valstybėmis, per stojimą į tarptautines organizacijas, per lygiateises derybas su SSRS. Dirbome visomis kryptimis. Vėl sugrįžo į atmintį tie įvykiai, kada mudu su tuometiniu UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotoju H.Juškevičiumi nagrinėjome galimybes Lietuvai tapti įvairių tarptautinių bendrijų nare. Dar nebuvo tarptautinio pripažinimo, dar nebuvo pučo Maskvoje, bet mes dirbome, ruošdami dirvą Lietuvai.
Pagal dabartinius Lietuvos politikos architektus, toks kelias buvo neteisingas. Šiandien apie Palestiną jie kalba žodžiais, kurie per daug primena Kremliaus reikalavimus Lietuvai: atsisakykite savo siekių, atšaukite kovo 11-osios aktą, ir tada galėsime pradėti derybas. Tuometinė Lietuvos vadovybė suprato, jog taip mes būsime įvilioti į spąstus ir sutiko derėtis tik kaip su lygia valstybe, o ne kaip su šeimininku. Kol vyko derybos dėl derybų, mes toliau dirbome tarptautinėje arenoje. UNESCO buvo tik vienas iš epizodų.
Panašiu į mūsų keliu dabar pasuko Palestinos Autonomijos prezidentas Mahmudas Abasas. Tačiau dabartinė Lietuvos valdžia su savo „Ne“ Palestinos narystei UNESCO pademonstravo pasauliui, kad turi labai trumpą atmintį ir nebežino, ką reiškia būti laisvės ledlaužiu. Lietuvių argumentacija dėl balsavimo niekuo nesiskiria nuo mus supančioti bandžiusio Michailo Gorbačiovo argumentacijos, kuriai antrino Kremliaus palankumu suinteresuotas VFR kancleris Helmutas Kolis, siekęs kuo greičiau atsikratyti Rytų Vokietijoje stovinčios sovietų kariuomenės. Mums sakė: per anksti; mes sakėme: atkentėjome jau 50 metų - ar to mažai? Šiandien Lietuvos URM skelbia: Palestinos narystės klausimas „per ankstyvas“. Tai vertimas iš JAV Valstybės departamento pareiškimo: „premature“.
Ypač gaila, kada tokius sprendimus priima žmonės, patys jaunystėje kovoję už Lietuvos įsitvirtinimą tarp laisvų valstybių ir nesiklausę „išmintingų“ patarimų netrukdyti Gorbačiovui. Turiu omenyje ir Respublikos prezidentę, kuri 1990 m. Tarptautinių ekonominių santykių ministerijoje itin efektingai tiesė tiesioginius ekonominius ryšius su Vakarų valstybėmis (Kremliaus žargonu, užsiėmė ekonominėmis diversijomis); ir užsienio reikalų ministrą Audronį Ažubalį, kuris pats yra patyręs Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime, kaip sunku kovoti su priešiška daug galingesne sovietų propagandos mašina; ir užsienio reikalų viceministrę Astą Skaisgirytę-Liauškienę, kuri be poilsio dienų rūpindavosi tokiais mums tada brangiais užsienio politikais, pareigūnais ar žurnalistais, atvykstančiais į AT mūsų išklausyti ir iš pirmų lūpų sužinoti, ko ir kaip mes siekiame.
Dėl prisitaikėliškos savo šalies politikos nepatenkinti švedai kas savaitę rengdavo Baltijos šalių palaikymo mitingą vienoje iš centrinių Stokholmo aikščių. Kada Norvegijos Nobelio komitetas paskyrė Taikos premiją M.Gorbačiovui, pasipiktinusi visuomenė įsteigė Norvegijos liaudies Taikos premiją ir paskyrė ją Vytautui Landsbergiui. Norvegų suaukotų apie 3 mln. kronų pagrindu įkurtas fondas iki šiol remia jaunus muzikus ir padeda neįgaliems vaikams. Pilietiškumo daigai randasi ir Lietuvoje: mačiau internete iniciatyvą rinkti parašus po peticija dėl tokio Lietuvos balsavimo UNESCO.
Galbūt Lietuvos politikus priveikė nuolat mums klijuojama žydšaudžių etiketė? Tada toji daugiametė kampanija kaltinti tautą dėl joje buvusių išgamų pasiekė savo tikslą. Štai Vokietija, slegiama holokausto nuodėmės, irgi balsavo prieš Palestiną.
Lietuva su išganymu laukė bendros ES pozicijos, kad išnyktų po jos lapu, bet nesulaukė. Ir kai reikėjo patiems apsispręsti, galbūt ir ne be pagalbos iš šalies, sublizgėjo visu gražumu. Ar tai mūsų nacionalinis interesas būti 14 „prieš“ grupelėje, kada 107 valstybės buvo „už“ ir 52 susilaikė? Kiek žinau, suskystintas dujas būsimam terminalui planuojama pirkti iš Kataro, ne iš Izraelio. Aišku, paskolų klausimu akys krypsta kitur... Vargu ar politinis lietuvių sprendimas paveiks tų šalių viešąją nuomonę: bent jau angliška žydų ir arabų spauda Lietuvos, kaip ir Vanuatu ar Saliamono salų, tarp „prieš“ balsavusių valstybių nemini.
Balsavusios „už“ valstybės pasielgė taip, kaip sakoma UNESCO konstitucijos preambulėje: „Kadangi karai prasideda žmonių protuose, būtent žmonių protuose turi būti statoma taikos gynyba“. Dar prieš balsuojant visiems buvo žinoma, jog teigiamas sprendimas sumažins UNESCO biudžetą daugiau nei penktadaliu. Dauguma nusprendė, jog teisingumas yra vertesnis.
Dar prieš balsavimą UNESCO generalinė sekretorė Irina Bokova (bulgarė) Vašingtone susitiko su JAV Kongreso vadovais, tačiau be rezultatų. Iškart po Palestinos priėmimo įsigaliojo įstatymai, pagal kuriuos JAV nutraukė savo mokėjimus į UNESCO biudžetą, o tai sudaro apie 70-80 mln. dolerių, arba 22 proc. viso biudžeto. JAV vadovaujasi demokratų daugumos kongreso 1989 m. priimtu įstatymu: „Jokios lėšos nebus pervedamos Jungtinėms Tautoms (JT) ar kitai specialiai agentūrai, kuri suteiks Palestinos išsivadavimo organizacijai (PIO) tokį pat statusą, kaip valstybėms narėms“ (Public law 101-246). Tada PIO buvo laikoma teroristine organizacija, tačiau po to ji keitėsi, prasidėjo taikos procesas: įvyko Madrido konferencija 1991m., pasiekti Oslo susitarimai 1993m., o 1994m. Jaserui Arafatui ir Šimonui Peresui paskirta Nobelio taikos premija.
JAV kongresas, irgi turintis demokratų daugumą, priėmė kitą įstatymą 1994 m.: „JAV nemokės jokių savanoriškų nei privalomų įnašų 1) jokiai JT priklausančiai organizacijai, kuri suteikia pilną valstybės narystę bet kokiai organizacijai ar grupei, kuri neturi tarptautiniu mastu pripažintų valstybingumo atributų [...]“ Palikime teisininkams svarstyti, ar tik ką priimtas į JT Pietų Sudanas turi visus valstybingumo atributus. Prisiminkime, kad mes irgi pilnai nekontroliavome savo sienų 1991 m., o Izraelio teritorija iki šiol neapibrėžta.
Dėl JAV pozicijos nukentės daugybė humanitarinių UNESCO misijų visame pasaulyje: neraštingumo likvidavimas, moterų švietimas trečio pasaulio šalyse, kultūros paminklų globa. „Aš galvoju apie milijonus gyvybių, kurias galėtų išgelbėti cunamio įspėjimo sistema, mūsų įdiegta Indijos vandenyne spalio 12 d.“, - sakė I.Bokova. Dėl lėšų stygiaus ji gali neveikti.
Demokratijos šauklė JAV turi įstatymą, kuriuo neigia balsavimo pagal įstatus rezultatus ir nepripažįsta, jog demokratija – tai daugumos nuomonė. Lyg piktas pasakos karalius JAV skelbia neįvykdomą užduotį: iš pradžių narystė JT, - kur JAV yra aiškiai pasakiusi, jog pasinaudos veto teise, jei Palestinai pavyks surinkti 9 balsus iš 15 Saugumo Taryboje, - kas nelabai realu dėl galingų lobistų. Už tokį akligatviu pasibaigiantį „nuoseklumą“ pasisako ir Lietuvos užsienio politikos formuotojai. Priminsiu, kad UNESCO konstitucija nereikalauja išankstinės narystės JT.
Drauge su JAV finansavimą nutraukia ir Izraelis, o tai dar 3 proc. biudžeto. Su šia šalimi UNESCO turi daug problemų dėl neleistinų kasinėjimų, dėl atsisakymų įsileisti UNESCO misijas, dėl kultūros paminklų naikinimo.
Dar vasario mėnesį Palestina pasiūlė įtraukti į pasaulio paveldą Kristaus gimimo vietą Betliejų, kuris yra Vakariniame krante. Šventojoje žemėje daug vietų yra vienodai brangios skirtingoms religijoms. Štai Hebrone esantys judėjų Patriarchų urvai musulmonams yra Ibrahimo mečetė – taip jie vadina pranašą Abraomą. Jeruzalėje esanti musulmonų Uolos šventykla dengia akmenį, nuo kurio pranašas Mahometas žengęs į dangų. Žydai tiki, jog ant to akmens Abraomas ruošėsi aukoti savo sūnų Izaoką, kada Dievas sulaikė jo ranką. Akmens nepadalinsi, bet žmonėms sunku su tuo susigyventi.
Tapusi UNESCO nare, Palestina įgyja teisę skųsti Izraelį dėl kultūrinio palikimo grobstymo ir naikinimo, o taip pat dėl archeologinių kasinėjimų, kurių negalima vykdyti okupuotose teritorijose. Tačiau ties šia diplomatine pergale Palestina nesiruošia sustoti, ir artimiausiu laiku planuoja kreiptis į kitas tarptautines organizacijas dėl narystės.
Panašu, kad JAV, susikoncentravusi į Izraelio interesų gynimą, pati save nukreipė tarptautinės izoliacijos keliu, ir UNESCO 14 prieš 107 yra tik pirmas to kelio ženklas. Poveikiui prieš Šiaurės Korėją ir Iraną JAV naudoja JT branduolinės energijos agentūrą IAEA, kur sprendžiami ir branduolinio ginklo neplatinimo klausimai. Sumažėjus šios organizacijos biudžetui, sumažės IAEA inspekcijų ir silpnės tarptautinė branduolinių objektų kontrolė. Tai jau tiesiogiai kenkia viso pasaulio saugumui. O kaip bus JAV netekus narystės dėl nario mokesčių nemokėjimo WIPO, kuri koordinuoja intelektualinės nuosavybės teisių apsaugą? Nemaloni perspektyva tokiems JAV pramonės gigantams kaip „Microsoft“.
Ilgametis JAV kongresmenas ir senatorius Timothy Wirth, JT Fondo prezidentas, įspėja, kad „JAV yra ant ribos prarasti dešimtmečius trukusią lyderystę keliose tarptautinėse organizacijose – tai procesas, kuris iš esmės pakerta Amerikos nacionalinį saugumą ir ekonominius interesus“. Tie draudžiantys mokėjimus įstatymai taip surašyti, kad joks JAV prezidentas negali jų apeiti net vadovaudamasis strateginiais valstybės interesais. Nors šiandien kongresas yra respublikonų daugumos, vargu ar jis pasiruošęs tuos įstatymus keisti.
Britų ambasadorius Craigas Murray sako, kad dabar Palestinai nėra kliūčių tapti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (ICC) nare. Nei JAV, nei Izraelis jam nepriklauso, tačiau tada ICC turėtų jurisdikciją prieš izraeliečius, vykdančius karo nusikaltimus Palestinos žemėje, o kitos ICC narės privalėtų perduoti nustatytus nusikaltėlius teismui Hagoje.
Per spaudos konferenciją JAV Valstybės departamente didžiausios pasaulyje naujienų agentūros „Associated Press“ korespondentas Matthew Lee paklausė departamento atstovės spaudai, kaip Palestinos narystė UNESCO griauna taikos procesą. Victoria Nuland niekaip nesugebėjo paaiškinti ir peršoko prie kito žurnalisto salėje.
Kas tikrai stabdo derybų procesą – tai kitą dieną paskelbtas Izraelio atsakas į balsavimo rezultatus suteikiant leidimus statyti dar 2000 namų okupuotose teritorijose, nors tai prieštarauja Tarptautinio ketverto Artimųjų Rytų konfliktui sureguliuoti (JT, ES, JAV ir Rusija) raginimams įšaldyti tokias statybas, kurios yra didžiausia kliūtis deryboms.
Dar vienas Benjamino Netanjahu vyriausybės atsakas – sustabdyti surinktų mokesčių pervedimą Palestinos autonomijai, iš kurių turėjo būti išmokėti atlyginimai policijai. O Palestinos aukštiems tarnautojams panaikintas VIP statusas kertant Izraelio kontrolės postus, dėl ko apsunkinamas jų keliavimas darbo reikalais. UNESCO misijos paskelbtos nepageidaujamomis Izraelyje.
Vyriausiasis Palestinos derybininkas Saebas Erekatas priminė, kad šį mėnesį sukako 20 metų po Madrido konferencijos, ir Izraelis yra suinteresuotas, kad tokios derybos truktų amžinai. Todėl palestiniečiai pagaliau ėmėsi sėkmingų ir teisėtų diplomatinių žingsnių įtvirtinti save pasaulio bendruomenėje, o Lietuva, neseniai ištrūkusi iš nelaisvės, jiems kiša koją.
Galbūt taip nusprendusios galvos tiki darančios paslaugą JAV ir Izraeliui, tačiau tikri draugai yra ne tie, kurie su šypsena drąsina draugą, einantį klaidingu keliu, o tie, kurie atkreipia dėmesį į gresiančius pavojus ir pataria sprendimo būdus. Viskam pritariantys pataikūnai patogūs, bet niekada nebūna artimi. Pagal nurodymus, o ne pagal principus elgiasi ne partneriai, o tarnai. Gerbiami yra tie, kurie nebijo išsakyti savo patirtimi pagrįstos nuomonės, kurie yra lankstūs, bet nuoseklūs dėl savo esminių nuostatų.
Ramūnas Bogdanas
DELFI, 2011 lapkričio 3 d.
Gal kiek per skambiai pasakyta – tiesiog toks buvo mūsų kelias sugrįžti atgal į pasaulio bendruomenę: per ryšius su atskiromis valstybėmis, per stojimą į tarptautines organizacijas, per lygiateises derybas su SSRS. Dirbome visomis kryptimis. Vėl sugrįžo į atmintį tie įvykiai, kada mudu su tuometiniu UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotoju H.Juškevičiumi nagrinėjome galimybes Lietuvai tapti įvairių tarptautinių bendrijų nare. Dar nebuvo tarptautinio pripažinimo, dar nebuvo pučo Maskvoje, bet mes dirbome, ruošdami dirvą Lietuvai.
Pagal dabartinius Lietuvos politikos architektus, toks kelias buvo neteisingas. Šiandien apie Palestiną jie kalba žodžiais, kurie per daug primena Kremliaus reikalavimus Lietuvai: atsisakykite savo siekių, atšaukite kovo 11-osios aktą, ir tada galėsime pradėti derybas. Tuometinė Lietuvos vadovybė suprato, jog taip mes būsime įvilioti į spąstus ir sutiko derėtis tik kaip su lygia valstybe, o ne kaip su šeimininku. Kol vyko derybos dėl derybų, mes toliau dirbome tarptautinėje arenoje. UNESCO buvo tik vienas iš epizodų.
Panašiu į mūsų keliu dabar pasuko Palestinos Autonomijos prezidentas Mahmudas Abasas. Tačiau dabartinė Lietuvos valdžia su savo „Ne“ Palestinos narystei UNESCO pademonstravo pasauliui, kad turi labai trumpą atmintį ir nebežino, ką reiškia būti laisvės ledlaužiu. Lietuvių argumentacija dėl balsavimo niekuo nesiskiria nuo mus supančioti bandžiusio Michailo Gorbačiovo argumentacijos, kuriai antrino Kremliaus palankumu suinteresuotas VFR kancleris Helmutas Kolis, siekęs kuo greičiau atsikratyti Rytų Vokietijoje stovinčios sovietų kariuomenės. Mums sakė: per anksti; mes sakėme: atkentėjome jau 50 metų - ar to mažai? Šiandien Lietuvos URM skelbia: Palestinos narystės klausimas „per ankstyvas“. Tai vertimas iš JAV Valstybės departamento pareiškimo: „premature“.
Ypač gaila, kada tokius sprendimus priima žmonės, patys jaunystėje kovoję už Lietuvos įsitvirtinimą tarp laisvų valstybių ir nesiklausę „išmintingų“ patarimų netrukdyti Gorbačiovui. Turiu omenyje ir Respublikos prezidentę, kuri 1990 m. Tarptautinių ekonominių santykių ministerijoje itin efektingai tiesė tiesioginius ekonominius ryšius su Vakarų valstybėmis (Kremliaus žargonu, užsiėmė ekonominėmis diversijomis); ir užsienio reikalų ministrą Audronį Ažubalį, kuris pats yra patyręs Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime, kaip sunku kovoti su priešiška daug galingesne sovietų propagandos mašina; ir užsienio reikalų viceministrę Astą Skaisgirytę-Liauškienę, kuri be poilsio dienų rūpindavosi tokiais mums tada brangiais užsienio politikais, pareigūnais ar žurnalistais, atvykstančiais į AT mūsų išklausyti ir iš pirmų lūpų sužinoti, ko ir kaip mes siekiame.
Dėl prisitaikėliškos savo šalies politikos nepatenkinti švedai kas savaitę rengdavo Baltijos šalių palaikymo mitingą vienoje iš centrinių Stokholmo aikščių. Kada Norvegijos Nobelio komitetas paskyrė Taikos premiją M.Gorbačiovui, pasipiktinusi visuomenė įsteigė Norvegijos liaudies Taikos premiją ir paskyrė ją Vytautui Landsbergiui. Norvegų suaukotų apie 3 mln. kronų pagrindu įkurtas fondas iki šiol remia jaunus muzikus ir padeda neįgaliems vaikams. Pilietiškumo daigai randasi ir Lietuvoje: mačiau internete iniciatyvą rinkti parašus po peticija dėl tokio Lietuvos balsavimo UNESCO.
Galbūt Lietuvos politikus priveikė nuolat mums klijuojama žydšaudžių etiketė? Tada toji daugiametė kampanija kaltinti tautą dėl joje buvusių išgamų pasiekė savo tikslą. Štai Vokietija, slegiama holokausto nuodėmės, irgi balsavo prieš Palestiną.
Lietuva su išganymu laukė bendros ES pozicijos, kad išnyktų po jos lapu, bet nesulaukė. Ir kai reikėjo patiems apsispręsti, galbūt ir ne be pagalbos iš šalies, sublizgėjo visu gražumu. Ar tai mūsų nacionalinis interesas būti 14 „prieš“ grupelėje, kada 107 valstybės buvo „už“ ir 52 susilaikė? Kiek žinau, suskystintas dujas būsimam terminalui planuojama pirkti iš Kataro, ne iš Izraelio. Aišku, paskolų klausimu akys krypsta kitur... Vargu ar politinis lietuvių sprendimas paveiks tų šalių viešąją nuomonę: bent jau angliška žydų ir arabų spauda Lietuvos, kaip ir Vanuatu ar Saliamono salų, tarp „prieš“ balsavusių valstybių nemini.
Balsavusios „už“ valstybės pasielgė taip, kaip sakoma UNESCO konstitucijos preambulėje: „Kadangi karai prasideda žmonių protuose, būtent žmonių protuose turi būti statoma taikos gynyba“. Dar prieš balsuojant visiems buvo žinoma, jog teigiamas sprendimas sumažins UNESCO biudžetą daugiau nei penktadaliu. Dauguma nusprendė, jog teisingumas yra vertesnis.
Dar prieš balsavimą UNESCO generalinė sekretorė Irina Bokova (bulgarė) Vašingtone susitiko su JAV Kongreso vadovais, tačiau be rezultatų. Iškart po Palestinos priėmimo įsigaliojo įstatymai, pagal kuriuos JAV nutraukė savo mokėjimus į UNESCO biudžetą, o tai sudaro apie 70-80 mln. dolerių, arba 22 proc. viso biudžeto. JAV vadovaujasi demokratų daugumos kongreso 1989 m. priimtu įstatymu: „Jokios lėšos nebus pervedamos Jungtinėms Tautoms (JT) ar kitai specialiai agentūrai, kuri suteiks Palestinos išsivadavimo organizacijai (PIO) tokį pat statusą, kaip valstybėms narėms“ (Public law 101-246). Tada PIO buvo laikoma teroristine organizacija, tačiau po to ji keitėsi, prasidėjo taikos procesas: įvyko Madrido konferencija 1991m., pasiekti Oslo susitarimai 1993m., o 1994m. Jaserui Arafatui ir Šimonui Peresui paskirta Nobelio taikos premija.
JAV kongresas, irgi turintis demokratų daugumą, priėmė kitą įstatymą 1994 m.: „JAV nemokės jokių savanoriškų nei privalomų įnašų 1) jokiai JT priklausančiai organizacijai, kuri suteikia pilną valstybės narystę bet kokiai organizacijai ar grupei, kuri neturi tarptautiniu mastu pripažintų valstybingumo atributų [...]“ Palikime teisininkams svarstyti, ar tik ką priimtas į JT Pietų Sudanas turi visus valstybingumo atributus. Prisiminkime, kad mes irgi pilnai nekontroliavome savo sienų 1991 m., o Izraelio teritorija iki šiol neapibrėžta.
Dėl JAV pozicijos nukentės daugybė humanitarinių UNESCO misijų visame pasaulyje: neraštingumo likvidavimas, moterų švietimas trečio pasaulio šalyse, kultūros paminklų globa. „Aš galvoju apie milijonus gyvybių, kurias galėtų išgelbėti cunamio įspėjimo sistema, mūsų įdiegta Indijos vandenyne spalio 12 d.“, - sakė I.Bokova. Dėl lėšų stygiaus ji gali neveikti.
Demokratijos šauklė JAV turi įstatymą, kuriuo neigia balsavimo pagal įstatus rezultatus ir nepripažįsta, jog demokratija – tai daugumos nuomonė. Lyg piktas pasakos karalius JAV skelbia neįvykdomą užduotį: iš pradžių narystė JT, - kur JAV yra aiškiai pasakiusi, jog pasinaudos veto teise, jei Palestinai pavyks surinkti 9 balsus iš 15 Saugumo Taryboje, - kas nelabai realu dėl galingų lobistų. Už tokį akligatviu pasibaigiantį „nuoseklumą“ pasisako ir Lietuvos užsienio politikos formuotojai. Priminsiu, kad UNESCO konstitucija nereikalauja išankstinės narystės JT.
Drauge su JAV finansavimą nutraukia ir Izraelis, o tai dar 3 proc. biudžeto. Su šia šalimi UNESCO turi daug problemų dėl neleistinų kasinėjimų, dėl atsisakymų įsileisti UNESCO misijas, dėl kultūros paminklų naikinimo.
Dar vasario mėnesį Palestina pasiūlė įtraukti į pasaulio paveldą Kristaus gimimo vietą Betliejų, kuris yra Vakariniame krante. Šventojoje žemėje daug vietų yra vienodai brangios skirtingoms religijoms. Štai Hebrone esantys judėjų Patriarchų urvai musulmonams yra Ibrahimo mečetė – taip jie vadina pranašą Abraomą. Jeruzalėje esanti musulmonų Uolos šventykla dengia akmenį, nuo kurio pranašas Mahometas žengęs į dangų. Žydai tiki, jog ant to akmens Abraomas ruošėsi aukoti savo sūnų Izaoką, kada Dievas sulaikė jo ranką. Akmens nepadalinsi, bet žmonėms sunku su tuo susigyventi.
Tapusi UNESCO nare, Palestina įgyja teisę skųsti Izraelį dėl kultūrinio palikimo grobstymo ir naikinimo, o taip pat dėl archeologinių kasinėjimų, kurių negalima vykdyti okupuotose teritorijose. Tačiau ties šia diplomatine pergale Palestina nesiruošia sustoti, ir artimiausiu laiku planuoja kreiptis į kitas tarptautines organizacijas dėl narystės.
Panašu, kad JAV, susikoncentravusi į Izraelio interesų gynimą, pati save nukreipė tarptautinės izoliacijos keliu, ir UNESCO 14 prieš 107 yra tik pirmas to kelio ženklas. Poveikiui prieš Šiaurės Korėją ir Iraną JAV naudoja JT branduolinės energijos agentūrą IAEA, kur sprendžiami ir branduolinio ginklo neplatinimo klausimai. Sumažėjus šios organizacijos biudžetui, sumažės IAEA inspekcijų ir silpnės tarptautinė branduolinių objektų kontrolė. Tai jau tiesiogiai kenkia viso pasaulio saugumui. O kaip bus JAV netekus narystės dėl nario mokesčių nemokėjimo WIPO, kuri koordinuoja intelektualinės nuosavybės teisių apsaugą? Nemaloni perspektyva tokiems JAV pramonės gigantams kaip „Microsoft“.
Ilgametis JAV kongresmenas ir senatorius Timothy Wirth, JT Fondo prezidentas, įspėja, kad „JAV yra ant ribos prarasti dešimtmečius trukusią lyderystę keliose tarptautinėse organizacijose – tai procesas, kuris iš esmės pakerta Amerikos nacionalinį saugumą ir ekonominius interesus“. Tie draudžiantys mokėjimus įstatymai taip surašyti, kad joks JAV prezidentas negali jų apeiti net vadovaudamasis strateginiais valstybės interesais. Nors šiandien kongresas yra respublikonų daugumos, vargu ar jis pasiruošęs tuos įstatymus keisti.
Britų ambasadorius Craigas Murray sako, kad dabar Palestinai nėra kliūčių tapti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (ICC) nare. Nei JAV, nei Izraelis jam nepriklauso, tačiau tada ICC turėtų jurisdikciją prieš izraeliečius, vykdančius karo nusikaltimus Palestinos žemėje, o kitos ICC narės privalėtų perduoti nustatytus nusikaltėlius teismui Hagoje.
Per spaudos konferenciją JAV Valstybės departamente didžiausios pasaulyje naujienų agentūros „Associated Press“ korespondentas Matthew Lee paklausė departamento atstovės spaudai, kaip Palestinos narystė UNESCO griauna taikos procesą. Victoria Nuland niekaip nesugebėjo paaiškinti ir peršoko prie kito žurnalisto salėje.
Kas tikrai stabdo derybų procesą – tai kitą dieną paskelbtas Izraelio atsakas į balsavimo rezultatus suteikiant leidimus statyti dar 2000 namų okupuotose teritorijose, nors tai prieštarauja Tarptautinio ketverto Artimųjų Rytų konfliktui sureguliuoti (JT, ES, JAV ir Rusija) raginimams įšaldyti tokias statybas, kurios yra didžiausia kliūtis deryboms.
Dar vienas Benjamino Netanjahu vyriausybės atsakas – sustabdyti surinktų mokesčių pervedimą Palestinos autonomijai, iš kurių turėjo būti išmokėti atlyginimai policijai. O Palestinos aukštiems tarnautojams panaikintas VIP statusas kertant Izraelio kontrolės postus, dėl ko apsunkinamas jų keliavimas darbo reikalais. UNESCO misijos paskelbtos nepageidaujamomis Izraelyje.
Vyriausiasis Palestinos derybininkas Saebas Erekatas priminė, kad šį mėnesį sukako 20 metų po Madrido konferencijos, ir Izraelis yra suinteresuotas, kad tokios derybos truktų amžinai. Todėl palestiniečiai pagaliau ėmėsi sėkmingų ir teisėtų diplomatinių žingsnių įtvirtinti save pasaulio bendruomenėje, o Lietuva, neseniai ištrūkusi iš nelaisvės, jiems kiša koją.
Galbūt taip nusprendusios galvos tiki darančios paslaugą JAV ir Izraeliui, tačiau tikri draugai yra ne tie, kurie su šypsena drąsina draugą, einantį klaidingu keliu, o tie, kurie atkreipia dėmesį į gresiančius pavojus ir pataria sprendimo būdus. Viskam pritariantys pataikūnai patogūs, bet niekada nebūna artimi. Pagal nurodymus, o ne pagal principus elgiasi ne partneriai, o tarnai. Gerbiami yra tie, kurie nebijo išsakyti savo patirtimi pagrįstos nuomonės, kurie yra lankstūs, bet nuoseklūs dėl savo esminių nuostatų.
Ramūnas Bogdanas
DELFI, 2011 lapkričio 3 d.
Ссылка на текущий документ: http://belarus.kz/pages/print/1/1554
Текущая дата: 19.11.2024