Padėtį taisyti ėmėsi Suomijoje gyvenanti estė režisierė, žurnalistė, rašytoja Imbi Paju, kurios pirmasis filmas „Atstumti prisiminimai, ir vėliau pasirodžiusi knyga pelnė tarptautinį pripažinimą, o antrasis filmas ir knyga „Suomijos įlankos sesės. Kai regi kitų skausmą“ apie suomių ir esčių moterų pastangas sustabdyti artėjančią Antro pasaulinio karo grėsmę, susilaukė didelio dėmesio tarptautiniuose forumuose. Istorijos faktai nėra bebalsiai. Imbi Paju juos prakalbina moterų, patyrusių sovietų okupacijos prievartą (Baltijos šalyse sovietų vykdytas genocidas kol kas nėra pripažintas) išgyvenimais, atskleidžiant patirtos psichologinės traumos padarinius šiandien.
„Imbi Paju knyga atveria duris į tamsius kambarius,“ – prisimenu Edwardo Lucaso žodžius apie „Atstumtus prisiminimus“, laukdama susitikimo šviesioje Estijos ambasados salėje. Ji ką tik atskrido iš Helsinkio ir mūsų bendra kelionė į tamsius istorijos kambarius neišvengiama. Kažkas turi juose įžiebti šviesą. Imbi tai daro jau penkiolika metų.
- Baltijos šalių sovietinės okupacijos istorija panaši, esame patyrę vienodus likimus. Kas juose, Jūsų kaip žurnalistės ir rašytojos požiūriu, yra skirtingo?
– Okupacijos istorijoje daugiau bendrų bruožų negu skirtingų. Savo knygose aš rašau ir bandau atskleisti tos sistemos, į kurią pateko Baltijos šalys, esmę. Surinkau daug faktų, naudojau empatinę psichologinę kalbą ir bandžiau apibendrinti, kur pateko ir kas nutiko atskiram žmogui toje sistemoje. Manau, kad Lietuvoje tos sąlygos buvo panašios kaip ir kitose Baltijos šalyse. Estijoje sovietų laikais apie Lietuvą buvo kalbama, jog lietuviai yra uolūs katalikai ir labai vieningi. Tai Estijos žmonėms buvo kaip stebuklas. Ir lietuviai, mūsų manymu, buvo surusinti mažiau, nes jie daugiau priešinosi negu latviai ir estai. Sovietų okupacija buvo vykdoma tokiais pačiai metodais mūsų šalyse, ir savo knygoje aš aprašau, kas vyko prie Baltijos jūros, Suomijos įlankos, mąstau apie tai, kas buvo bendra Baltijos šalių moterų likimuose.
– Knyga „Suomijos įlankos sesės. Kai regi kitų skausmą“ (lietuvių kalba išleido „Homo liber“) pristatoma kaip istorinės psichologijos kūrinys, parašytas remiantis autentiškais prisiminimais. Ko reikia atsisakyti, kuriant filmą ir rašant knygą apie tai, kas nuolat skauda?
– Rašydama negalvojau, kad kažką reikia palikti šone, nerašyti, nes mano tikslas buvo prakalbinti ir pirmiausiai gauti tų moterų – šaulių esčių Lotta Svärd ir suomių Naiskodukaitse organizacijų narių prisiminimus. Suomės nemažai kalba apie tai, jų organizacija buvo stipri, bet Šaltojo karo metu jų prisiminimai, jų nuomonė buvo nutildyta. Prieš karą visos moterys – lietuvės, estės, suomės, latvės bendradarbiavo, palaikė ryšius. Sovietų Sąjungos įsakymu po karo šios moterų organizacijos buvo pavadintos fašistinėmis. Tik dabar toji nuomonė pamažu keičiasi. Kai pradėjau domėtis Estijos moterų likimais, beveik nieko negalėjau surasti, nes aukštesnius postus organizacijose užėmusios moterys buvo ištremtos į Sibirą arba nužudytos.
Bet Suomijoje yra Lotta Svärd muziejus. Jame aptikau įdomios medžiagos, be to, vieno profesoriaus mokinys rašė diplominį darbą apie tarptautinius Lotta organizacijos ryšius. Kai skaičiau šį darbą, radau laikraščių iškarpas apie lietuvių, esčių, suomių, latvių moterų bendrą veiklą prieš Antrąjį pasaulinį karą. Norėjau pažadinti susidomėjimą, nes tai jau buvo tapę užmarštimi.
– Dirbdama konsultavotės su istorinės psichologijos tyrėja Sari Näre, prilyginusia Sovietų Sąjungą psichopatui. Kuris šio psichikos ligonio bruožas Jums geriausiai pažįstamas?
– Sovietinė sistema buvo stiprinama Rusijoje ir paskui plėtėsi į kitas šalis kaip užkratas. Buvo parašyta nauja istorija, buvo įkurti lageriai, prasidėjo teroras ir tuo pačiu buvo kalbama, koks geras dalykas yra komunizmas. Kyla klausimas, tai kodėl ta sistema nebuvo tokia gera, kaip skelbėsi esanti? Kalbėdavo, kad viskas gražu, viskas žmogui, bet ši sistema pati save tikrino, kontroliavo, terorizavo. Rašant knygą mane domino klausimai apie teisę. Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas įsigaliojo Estijoje, Lietuvoje, Latvijoje, jas okupavus. Buvo taip: jeigu ta sistema tave sulaikė, tai praktiškai tu jau esi kaltas. Nes sovietinė sistema niekada neklysta.
Tyrinėjant šiuos kausimus, nagrinėjant dokumentus, skaitant apklausos protokolus pastebėjau, kad prisipažinimą – taip, esu kaltas – tardytojai išgaudavo kankinimais. Sovietinis žmogus turėjo visą laiką gyventi baimėje. Ar tu gali kalbėti telefonu, ar gali pasitikėti kaimynais? Tai nereiškia, kad žmonės tais laikais buvo blogi, bet jie buvo priversti gyventi toje sistemoje. Kaip mano mama sakydavo – tai išgyvenimo klausimas, ne gėrio ar blogio. Arba išliksi, arba ne. Arba tu dirbsi kartu, arba tave sunaikins.
Tyrinėjant šiuos kausimus, nagrinėjant dokumentus, skaitant apklausos protokolus pastebėjau, kad prisipažinimą – taip, esu kaltas – tardytojai išgaudavo kankinimais. Sovietinis žmogus turėjo visą laiką gyventi baimėje. Ar tu gali kalbėti telefonu, ar gali pasitikėti kaimynais? Tai nereiškia, kad žmonės tais laikais buvo blogi, bet jie buvo priversti gyventi toje sistemoje. Kaip mano mama sakydavo – tai išgyvenimo klausimas, ne gėrio ar blogio. Arba išliksi, arba ne. Arba tu dirbsi kartu, arba tave sunaikins.
– Istorijos knygas dažniausiai rašo vyrai, gal todėl jose mažai kalbama apie tai, kas svarbu moterims?
– Okupacijos metais moterų terorizavimas nepraėjo be pėdsako, todėl patirta baimė daug metų glūdėjo žmonėse. Kai sukūriau filmą ir išleidau knygą, tada situacija pradėjo keistis. Estijoje ir Suomijoje mano knyga tapo stimulu pradėti moterims kalbėti apie savo išgyvenimus, jos nustojo bijoti, dalijosi prisiminimais. Kai rašau apie tos sistemos veikimą, tai dirbu kartu ir su savimi. Suomijoje dalyvavau socialinės psichodramos ir psichoterpaijos kursuose. Keliose valstybėse psichoterapeutai yra analizavę mano knygos pagrindu psichologinius klausimus. Iš tikrųjų, tai sunkus darbas, nes patirtas teroras mumyse įsėdęs labai giliai ir, kai pradedame apie tai kalbėti, tampa nesuvokiama, kaip buvo įmanoma visa tai iškentėti?
Man pats sunkiausias psichologiškai buvo tas momentas, kai, pradėjus tyrinėti sovietmečio sistemą, išgirdau prisiminimus apie fizinį smurtą, išprievartavimus, mušimus, gėdinimą. Tai, apie ką anksčiau niekas nekalbėjo. Karo, okupacijos metu būtent moterys tampa to vadinamojo nugalėtojo okupanto nuosavybe, jis be gailesčio gali moteris prievartauti, tyčiotis iš jų. Per moteris, galima sakyti, šalis okupuojama giliau. Manau, kad visose valstybėse buvo tas pats, nes mano mama lageryje kalėjo kartu su lenkėmis, lietuvėmis, kitų tautų moterimis ir jos buvo patyrusios tą patį žiaurumą. Didžiausias šokas man yra tai, kad pasibaigus karui daugiausiai kalbama apie didvyrius, o ne apie aukas. Juk mūsų tėvų patyrimai, mums net nesuprantant, perduodami ir mums, ir kitoms kartoms.
– Vaikystėje girdėdavote naktimis šaukiant mamą, persekiojamą patirto Sibiro lageriuose košmaro, apie tai rašėte knygoje „Atstumti prisiminimai“. Turiu panašią patirtį – vaikystėje girdėdavau naktimis šaukiant tėtį, kuris 1941 m. biržleio 14 d. būdamas penkerių metų su mama buvo ištremtas į Sibirą. Ar Jums buvo lengva pradėti apie tai viešai kalbėti? Ir vėliau, kai tai įvyko?
– Mano šeimoje yra ir tremtinių, ir lagerio kankinių, bet, pamenu, kai būdavo giminės susibūrimai, visi linksmai pasakodavo anekdotus. Gyvenome apsupti miškų, tėvelis buvo miškininkas, visi kalbėdavo apie gražią gamtą, kaip augo joje mama, tačiau apie lagerių skausmus, prisiminimus niekas nekalbėdavo. Tuomet žmonės kalbėdavo apie tai, kas suteikia viltį gyventi, o ne apie skausmą.
Kai Estijoje buvo atkurta nepriklausomybė, maniau, kad visi Vakaruose žino, kas vyko Sovietų Sąjungoje ir visi atvira širdimi mus priims atgal į Vakarus. Nustebau, kai apsigyvenus Suomijoje išgirdau inteligentus, netgi profesūrą aiškinant, jog Sovietų Sąjungoje buvo gera gyventi.
Suomijoje turiu daug draugų, pažįstamų ir jaučiau, kad kai kurių jų smegenis buvo išplovusi sovietų propaganda, jie nieko nežinojo apie lagerius, trėmimus, žudynes. Tuomet susimąsčiau – ar aš liksiu visą gyvenimą auka ir verksiu pasakodama, kokie mes buvome nelaimingi ir koks žiaurus mūsų laukė likimas, ar pradėsiu kovoti ir rašyti apie tai? Pasirinkau antrą variantą. Suomija –demokratinė šalis, todėl sulaukiau labai daug palaikymo iš Suomijos intelektualų, nors tas darbas buvo sunkesnis, nei iš pradžių maniau.
Suomijoje turiu daug draugų, pažįstamų ir jaučiau, kad kai kurių jų smegenis buvo išplovusi sovietų propaganda, jie nieko nežinojo apie lagerius, trėmimus, žudynes. Tuomet susimąsčiau – ar aš liksiu visą gyvenimą auka ir verksiu pasakodama, kokie mes buvome nelaimingi ir koks žiaurus mūsų laukė likimas, ar pradėsiu kovoti ir rašyti apie tai? Pasirinkau antrą variantą. Suomija –demokratinė šalis, todėl sulaukiau labai daug palaikymo iš Suomijos intelektualų, nors tas darbas buvo sunkesnis, nei iš pradžių maniau.
– Ar gali kas nors, be paties žmogaus, padėti jam ištverti kasdien patiriamą psichologinę okupantų prievartą? Kalbu apie sovietmetį, kai net kalbėti apie prievartą negalėjome.
– Anksčiau negalvojau, nesupratau, kad ta patirtis gyvena mano dvasioje ir mano kūne. Bet dabar aš tai suprantu. Visgi sovietų laikais žmonės turėjo savo charakterį ir negalima buvo Baltijos šalyse visiškai visko ištrinti iš žmonių atminties. Kai kalbu apie savo mamą, jos tremtį, kančias, apie kitas moteris, primenu, jog tai ne vienintelės aukos. Su manimi susisiekė keturi žmonės, kurių artimieji dirbo KGB. Jų namuose buvo visą laiką slogi atmosfera, dviprasmiška situacija, jie taip pat patyrė traumą.
Manau, kad į savo istoriją turėtume žiūrėti per empatijos prizmę. Dabar turime demokratiją ir laisvę, galime apie viską kalbėtis. Kai kurie politikai man sako – netriukšmauk, patylėk, nekritikuok. Negaliu taip elgtis. Pats sunkiausias laikas buvo tas, kai bijojau labiau, negu reikėjo bijoti. Nėra lengva, kai pradedi kalbėti apie tai, ką kiti nutyli, ir dar kai esi moteris. Bet kai yra demokratija, kai dirbi iš širdies, tada sukuriamas stebuklas. Už tai, ką sukūriau, 2013 metais Suomijos prezidentas Sauli Niinisto man įteikė Suomijos Liūto riterių komandoro ordiną.
– Rašote apie Suomijos įlankos seses – suomes, moterų organizacijos Lotta Svärd nares, ir estes, Naiskodukaitse nares, vadintas tėvynės dukromis, kurios priešinosi karui savo veikla, o vėliau sovietų buvo žudomos ir vadinamos kekšėmis. Yra koks nors priešnuodis tokiai demagogijai?
– Sovietų laikais nebuvo įmanoma jo surasti. Prasidėjo karas, valstybės tarpusavyje nebuvo solidarios. Po Pirmo pasaulinio karo buvo praėję mažai laiko, visi galvojo, kaip man elgtis, kad man būtų gerai. Dabar mes galime tai aprašyti, žiūrėti dokumentinius filmus, pamažu vėl atskleidžiame moterų likimų istoriją. Dėl to šiandien aš esu čia. Istorijos nagrinėjimas sugrąžina atgal, į praeitį, ir gali daug ką pakeisti. Tos moterys buvo garbingos, sąžiningos ir pasiaukojusios.
– Potrauminis sindromas labai gerai pažįstamas mums, genocidą patyrusių tėvų vaikams. Jūs skiriate daug dėmesio knygoje šiems išgyvenimams, primindama, jog nesate tikra, ar pakanka intelekto ir atjautos išteklių, jautrumo, takto jausmo, leidžiančio rasti kelią į ano meto tragediją. Kodėl Jums kartais atrodo, jog žmonės nepasimokė iš istorijos?
– Manu, kad maždaug tiek pat metų, kiek truko okupacija, tiek pat prireiks išgydyti traumoms. Bet mes šiuo metu išgyvename nelengvą laiką ir yra didelis pavojus, kad visa tai gali pasikartoti. Tarp politikų ir pačioje politikoje labai daug egoistų. Visuose politikos reikaluose labai daug egoizmo. Suomijoje dalyvauju bendruomenėje, kurioje su psichologo pagalba bandome apmąstyti ir įvertinti tarptautinius, elgesio tarp valstybių reikalus. Reikia skleisti gerąją energiją, kad ji plistų tarp mūsų šalių.
– Didžiųjų valstybių politiniai viražai, kaip rodo istorija, dažnai baigiasi katastrofa mažoms tautoms. Kodėl mes nesugebame susivienyti?
– Mūsų valstybės glaudžiai nebendradarbiavo ir didžiosios valstybės galėjo elgtis, kaip norėjo. Turiu teisę neužmiršti idealizmo ir galvoju, kad gal svarbus žmogus, gal politikas perskaitys mano knygą ir apmąstys giliau bendradarbiavimo reikalus. Galbūt dar yra tarp mažų valstybių pavydo, galvojimo, kad man gerai, o kitam – nesvarbu. Estijoje dažnai buvo girdima nuomonė, kad esame geresni už latvius ir lietuvius.
Visiškai neseniai atsirado kita tendencija – na, gal mes nesame geriausi, gal latviai ir lietuviai viską daro geriau. Nors įvertinus kitų valstybių reikalus, atrodo, kad visos trys Baltijos valstybės gana neblogai tvarkosi.
Visiškai neseniai atsirado kita tendencija – na, gal mes nesame geriausi, gal latviai ir lietuviai viską daro geriau. Nors įvertinus kitų valstybių reikalus, atrodo, kad visos trys Baltijos valstybės gana neblogai tvarkosi.
– Jūsų knygos pavadinimo dalimi tapo amerikietės Susan Sontag žodžiai „Kai regi kitų skausmą“. Kartą ši rašytoja ir filosofė yra pasakiusi: „Įdomūs atsakymai yra tik tie, kurie panaikina klausimus“. Kažin, ar mums pavyko tai padaryti?
– Tai mūsų dialogas, o žodžiai turi didelę galią. Nors apie sunkius laikus ir moterų patirtą prievartą kalbu, bet į knygą įdėjau daug meilės. Islandijoje pastatytas spektaklį pagal suomių rašytojos Sofijos Oksanen knygą „Apsivalymas“, kuriame režisierius panaudojo mano knygas kaip pagalbinę medžiagą. Jis sakė, kad mano knygos kalba apie meilę motinai, tėvynei ir žmonijai. Tai didelis įvertinimas, nes šitą meilę man perdavė močiutė. Būtent mūsų močiutės duoda savo anūkams visko, kas yra žmogiška. Kartą Berlyne viena mergaitė susitikimo metu man pasakė, kad mes, estai, nesuprantame Putino, nors aš apie jį nekalbėjau. Tada aš jai atsakiau, jog norėčiau Putinui paimti ir nusiųti vieną gerą rusišką močiutę, kuri jam keptų pyragus, megztų kojines ir išmokytų mylėti žmones. Aš tikiu, kad močiutės šitą gali.
– Dar vienas klausimas – kuo Jūs pasitikite: gera valia, atsitiktinumu ar likimu?
– Tikiu gerumu. Kai kūriau filmus ir rašiau knygas, turėjau ir su savimi daug dirbti. Kai tai darai, tada vadeles imi į savo rankas. Kai įsileidi į save meilę, tai tada prie tavęs artinasi meilesni, geresni žmonės. Ateina ir piktų, bet moki jų neprisileisti. Sugebi įvertini, koks geras dalykas yra tavo gyvenimas.
Dėkoju Estijos ambasados Lietuvoje darbuotojai Anne Jagminienei už vertimą iš estų į lietuvių kalbą pokalbio metu.
Loreta Jastramskienė,
DELFI.lt, 2015 m. vasario 25 d.