Maža to, ji aiškino, esą tarp jos ir prezidentės Dalios Grybauskaitės dabar yra lygiosios - 1:1. Taškas prezidentei esąs už tai, kad ji apgynė N. Venckienę nuo Teisėjų garbės teismo reikalavimo imtis sankcijų prieš šią teisėjo vardą žeminusią bilieto į Seimą turėtoją. Pamenate D. Grybauskaitės žodžius – „už žodžius nebaudžiama“?

Iš dalies dėl D. Grybauskaitės kišimosi į Garliavos istoriją bei ryžto ginti N. Venckienę, nepaisant teisėjų nuomonės, ir atsirado tas „bilietas į Seimą“. Būkime, kaip sakome, „biedni, bet teisingi“: už N. Venckienės bilietą „primokėjo“ mūsų gerbiama prezidentė su jos viešai reikšta nuomone tiek apie Klonio gatvės reikalus, tiek apie teismų savivaldos išvadas. N. Venckienė tiesiog pasinaudojo prezidente, o ši to ilgai nesuvokė.

Ar reikėjo D. Grybauskaitei šitiek kištis į Garliavos istoriją, žeminti teisėjus bei teisininkus, kuriuos savo pernykščiame metiniame pranešime išvadino net „senomis šunvotėmis“, apkaltino „gėdingais skandalais“, degradavimu ir arogancija? Nejau derėjo valstybės vadovei šitaip apibendrintai kalbėti apie teisėjus, tarp kurių yra daug sąžiningų žmonių, ne tik nedegradavusių, bet kaip tik saugančių mus visus nuo degradavusiųjų ir „šunvočių“?

Reiktų vis dėlto pripažinti, jog būta dalies tiesos šiuose žiauriuose prezidentės žodžiuose. Tačiau ta tiesos dalis yra susijusi tik su konkrečiais asmenimis – korumpuotais, etiką pažeidusiais ar kitaip nusižengusiais teisėjais, kurių nusižengimai atskleidžiami ir žinomi. Ačiū prezidentei D. Grybauskaitei už tai, kad tokių teisėjų išaiškinimo ledai pajudėjo, jai tapus valstybės vadove.

Tačiau kodėl N. Venckienei šiuo atžvilgiu buvo taikomi išskirtiniai standartai? Juk ji ne sykį buvo pažeidusi teisėjo etiką ir elgėsi taip, kad Teisėjų garbės teismas ją siūlė atleisti iš pareigų. N. Venckienė savo elgesiu, manding, ne sykį demonstravo kaip tik D. Grybauskaitės minėtas ydas. Aroganciją, kurią liudijo jos pasisakymai bei reakcijos į kolegų drausmines pastabas. Teisinį degradavimą, kai nesiskaitoma su teismo sprendimais. Ir „senas šunvotes“ – „bilieto į Seimą“ ir politinės partijos vėliavnešio pavidalu.

Griežtai nepareikalavusi vykdyti teismo sprendimo, numojusi ranka į teismų savivaldos principus, ilgai gynusi N. Venckienę ir, vadinasi, taikiusi dvigubus standartus teisėjų atžvilgiu, prezidentė išpopuliarino ir sustiprino N. Venckienės partiją – „Drąsos kelią“.

Prieš porą metų pusiau juokais kalbėjomės su kolega apie galimybę kurti Lietuvoje kažin ką panašaus į prezidentinę partiją, kuri gal ir būtų populiari dėl D. Grybauskaitės populiarumo. Tačiau abu draugiškai iš šios fantazijos pasišaipėme: rusiškas variantas, ir tiek. Kam šito reikia? Net jei tai būtų svarstytina, prireiktų tokios situacijos, kai vyktų visuomenės susiskaldymas, ir prezidentė paremtų kurią nors vieną stovyklą.

Deja, dabartinis politinis vyksmas iš dalies primena minėtas fantazijas. „Drąsos kelias“ yra pusiau prezidentinė partija. „Pusiau“ – todėl, kad, kaip leido suprasti N. Venckienė, tarp jos ir prezidentės yra 50 proc. sutarimo (ši ją palaikė) ir 50 proc. nebesutarimo (mat, leido „atimti mergaitę“). Tačiau tų 50 proc. sutarimo greitai ir lengvai neišbrauksi – nežiūrint pavėluotų D. Grybauskaitės mėginimų tai daryti.

Štai jums ir juokas pro ašaras: Vladimiras Putinas turi „Vieningąją Rusiją“, o į Garliavos istoriją per naiviai įsivėlusi D. Grybauskaitė turi – nenoromis – „Drąsos kelią“. Kad ir kaip ji dabar kratytųsi N. Venckienės ir Klonio gatvės.

Lieka padaryti dvi išvadas. Pirmoji pateisina D. Grybauskaitę. Nes vadinamojoje Garliavos istorijoje neaišku, kur baigiasi tiesa ir prasideda melas, kur baigiasi noras padėti vaikui ir prasideda manipuliavimas žmonėmis. Sukasi ne „žinoma – nežinoma“, „įrodyta – neįrodyta“, o „tikiu – netikiu“ smagračiai. Daugybė žmonių, vedamų asmeninio tikėjimo, jaučiasi siekią teisingumo. Deja, neatsakytų klausimų šioje istorijoje – taip daug, kad prezidentė su jos tikėjimu bent jau nenusižengė tiesai: visos tiesos mes tiesiog nežinome.

Antroji išvada, deja, verčia teigti, kad prezidentė vis lipa ant to paties „liaudiškumo“ grėblio ir, pagal analogiją, mieliau pasitiki liaudies medicina nei kvalifikuotais medikais. Į teisėjų, daugumos teisininkų, ekspertų ir kvalifikuotai patarti galinčių žmonių nuomonę ji tradiciškai numojo ranka: „ai, ką ten tas supuvęs elitas“. Su šia nuostata ji laimėjo rinkimus, tad galima suprasti jos norą toliau vaikytis liaudies tribūno šlovės. Suprasti galima, pritarti – ne.

Vladimiras Laučius,
DELFI, 2012 m. birželio 15 d.