Šiuolaikinėje Lietuvos Konstitucijoje įsivėlusi klaida – pagrindiniame šalies įstatyme rašoma, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių buvo sukūrusi Lietuvos valstybę, tačiau Lietuvos Respublika nėra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) arba Žečpospolitos tęsinys, o dabartinė Lietuva kur kas stipriau susijusi su tautine tarpukario valstybe nei LDK ar bendra Lietuvos-Lenkijos valstybe.

Tokios nuomonės apie šiuolaikinės Lietuvos sąsajas su istoriniais valstybingumo modeliais laikosi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, politikos filosofas Alvydas Jokubaitis, siūlantis istorijos politikos formavimo pagrindu rinktis tarpukario Lietuvą, o ne feodalinę kunigaikštystę ar bajorų demokratiją – Žečpospolitą.

Jo nuomone, galime žavėtis LDK, tačiau negalime paneigti, jog monarchine valdymo forma pasižymėjusi valstybė, kuri piliečiais pripažino vos 10 proc. savo gyventojų, neturi nieko bendra su demokratine ir tautine Lietuva, kurioje piliečio teisės garantuojamos visiems.

„Lietuvos Konstitucijoje įvelta klaida – rašoma, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė valstybę, taip netiesiogiai nurodoma į Abiejų Tautų Respubliką. Tačiau dabartinė lietuvių tauta nėra Žečpospolita. Lietuvos tautinė valstybė yra XIX amžiaus kovų kūrinys, šiame amžiuje į vieną buvo sulydyti du iš pirmo žvilgsnio skirtingi dalykai – tauta ir valstybė.

Žečpospolita arba LDK grindžiama nacijų ir civitas atskyrimu. Aristokratiška bajorų tauta iš esmės skiriasi nuo to, kas XIX amžiaus 2-oje pusėje pradėta vadinti lietuvių tauta“, - teigė A. Jokubaitis.

Amerikiečiai nesieja valstybingumo su indėnais, kodėl mes siejame su LDK?

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkai dalyvavo projekte „Istorijos politika kaip tautos ir valstybės kūrimo veiksnys“, kurio metu buvo atlikta visuomenės nuomonės apklausa, atskleidusi visuomenės istorinės sąmonės būklę, o patys mokslininkai nubrėžė gaires, pagal kurias, jų nuomone, turėtų būti konstruojama Lietuvos istorijos politika.

Pagrindinis mokslininkų teiginys tas, kad Lietuvoje šiuo metu konkuruoja dvi Lietuvos valstybės istorijos sampratos – viena jų dabartinį valstybingumą tiesiogiai sieja su tarpukario Lietuva, kita – su LDK ir Žečpospolita. Tai lemia ir piliečių santykį su Europos Sąjunga – eurooptimistai žavisi LDK, o euroskeptikai gina tautinės valstybės idėją.

„Šiandien susiduriame su nauja situacija, kai LDK pasirodo ne kaip istorinės, bet kaip politinės savivokos argumentas. Integracija į Europos Sąjungą, globalizacija, daugiakultūriškumas ir tautinės valstybės vaidmens pasikeitimai feodalinės valstybės istoriją sugrąžino į diskusijų areną. LDK šiandien pristatoma kaip Europos Sąjungos prototipas, o modernioji tautinė valstybė suvokiama kaip atgyvenęs ir kritikos vertas dalykas“, - teigė A. Jokubaitis.

Tačiau, jo nuomone, teikti pirmenybę LDK ar Žečpospolitos sąsajoms su dabartine Lietuva būtų tas pats, jei amerikiečiai savo valstybingumą sietų su indėnais, ispanų konkistadorais, Naujosios Anglijos piligrimais ar Didžiosios Britanijos valdovais.

„Galima didžiuotis LDK, bet negalima prarasti moderniosios tautinės valstybės savitumo suvokimo. Sunku įsivaizduoti, kad JAV piliečiai užmirštų 1776 m. Nepriklausomybės deklaraciją, Konstituciją, savo tėvus kūrėjus ir savo ištakas sietų su indėnais, ispanais konkistadorais, Naujosios Anglijos piligrimais ar Didžiosios Britanijos valdovais“, - kalbėjo mokslininkas.

Anot A. Jokubaičio, būtų lygiai taip pat sunku įsivaizduoti, jog 1918 m. nepriklausomos Lietuvos kūrėjai būtų sutikę su luomine monarchija, svetimkalbiais valdovais, lenkiškai kalbančiu elitu ir net 10 proc. nesiekiančiu piliečių dalyvavimu politinio valdymo reikaluose.

„Politinė savivoka negali visus istorinius įvykius traktuoti vienodai, praeities įvykiai nėra tik praeitis, bet turi skirtingą reikšmę dabarčiai. LDK buvo lietuvių rankomis sukurta valstybė, bet dabartinė politinio gyvenimo forma yra visai kitos epochos kūrinys“, - teigė profesorius.

Kaip save suvokiame, tokie ir esame?

Kad Lietuvoje konkuruoja keletas istorijos sampratų ir nėra jokios vieningos istorijos politikos, pripažįsta ir profesorius Vytautas Radžvilas. Jo teigimu, tokia būsena kyla iš to, jog esame naiviai įsitikinę, kad istorija yra vienas iš daugelio socialinių mokslų, kuris leidžia žmogui įgyti žinių, bet nėra svarbi egzistencine prasme.

„Manau, kad čia yra didžiausia bėda, nes pirmas dalykas, kurį noriu pasakyti, kad įprastinė nuostata – esą žmonės gyvena istorija arba turi istoriją – iš esmės yra klaidinga. Žmogus (bent jau nuo tų laikų, kai atsiranda modernioji istorinė sąmonė) egzistuoja istoriškai. Pasakymas egzistuoja istoriškai turi būti suprantamas taip, kad faktiškai istorija yra mūsų pačių mąstymo apie save būdas. Kitaip tariant, išmanyti, vienaip ar kitaip suvokti istoriją reiškia suvokti, kaip esi tapęs arba atsiradęs. Kitaip tariant, istorija yra žmogaus gamybos erdvė ir būdas, taip pat ir įrankis“, - teigė filosofas.

Anot V. Radžvilo, iš esmės tai reiškia, kad taip, kaip save suvokiame, tokie ir esame – vadinasi, atitinkamai ir elgiamės.

„Jeigu save laikai, tarkime, grynai istorijos dėsnių nulemta būtybe, būsi vienoks, jeigu manai, kad mes turime tam tikrą valios laisvę, būsime kitokie. Todėl nesunku suprasti, kad vienokios ar kitokios istorijos koncepcijos diegimas lemtingai veikia tautos ir valstybės būklę“, - sakė mokslininkas.

„Esu tvirtai įsitikinęs, kad daugybė šiandien Lietuvą kamuojančių bėdų yra nulemtos dėl to, ką pavadinčiau visišku istorinės sąmonės pakrikimu. Tai nereiškia, kad, vertinant empiriškai, padėtis yra absoliučiai katastrofiška. Manau, yra puikių istorijos dėstytojų, tam tikruose visuomenės sluoksniuose ar šeimose yra išlikęs daugiau ar mažiau normalesnis istorijos suvokimas, bet jei žvelgiame į bendrą vaizdą arba tendenciją, tas vaizdas yra slogus“, - aiškino V. Radžvilas.

Filosofas taip pat nepritaria istorijos pliuralizavimui, nes, jo nuomone, pripažįstant kiekvieno asmens teisę į asmeninį santykį su istorija, griūva istorijos, kaip objektyvią reikšmę turinčio pasakojimo, pamatai. Kitaip tariant, V. Radžvilo nuomone, už tariamai laisvo kritiško požiūrio į istoriją slypi subjektyvių nuomonių chaosas ir taip įdiegiamas europeizacijos diskursas.

„Kalbant paprastai, norint būti kritišku istorijoje, reikia suvalgyti daug pūdų druskos, nes šitos tariamai dogmatiškos koncepcijos yra būtent ta tikrovės siena, į kurią atsitrenkia mūsų istorinis mąstymas. Tuo tarpu kritinio mąstymo ugdymas sukuria prielaidas be pastangų, be istorijos studijų, be pasipriešinimo adaptuoti tavo gaunamas istorijos žinias asmeniniams poreikiams“, - reziumavo mokslininkas.

Didžiuojasi Lietuvos pilietybe, jei domisi istorija

Projekto metu buvo atlikta ir visuomenės nuomonės apklausa, kuria buvo siekiama išsiaiškinti, kokia yra dabartinė lietuvių istorinės sąmonės ir istorinės atminties būklė. Pasak politologės Ingos Vinogradnaitės, iš apklausos, kurią atliko „Vilmorus“, paaiškėjo, jog kuo labiau lietuviai domisi Lietuvos istorija, tuo labiau didžiuojasi tuo, kad yra Lietuvos piliečiai.

„Apklausos metu mes klausėme, ar jūs didžiuojatės, kad esate Lietuvos pilietis, ir ką mums rodo duomenys? Kuo labiau domisi Lietuvos istorija, tuo didesnė dalis didžiuojasi tuo, kad yra Lietuvos piliečiai. Taigi tas ryšys su istorija kuria kitokį ryšį su politine-tautine bendruomene“, - teigė mokslininkė.

Maža to, jos teigimu, apklausa parodė ir domėjimosi istorija ryšį su patriotinių jausmų intensyvumu. „Mes klausėme, kiek svarbu, kad vaikai, anūkai ir kiti palikuonys gyventų, augtų ir dirbtų Lietuvoje, o ne kitoje valstybėje. Tokios ateities svarba auga augant domėjimuisi istorija. Kitaip sakant, domėjimąsi istorija galime laikyti vienu iš tų šaltinių, kuris maitina patriotinį tapatumą“, - pasakojo I. Vinogradnaitė.

Pasak mokslininkės, apklausos rezultatai rodo, jog istorija domisi kas antras Lietuvos gyventojas, tačiau jaunimui iki 35-erių metų amžiaus istorija yra ne tokia įdomi kaip vyresniems žmonėms.

Respondentų pasiteiravus, kuris istorinis laikotarpis juos labiausiai domina, paaiškėjo, kad dauguma lietuvių labiausiai domisi šiandienine Lietuvos istorija po nepriklausomybės paskelbimo, toliau rikiuojasi Lietuvos okupacijos istorija 1940-1990 m., trečioji vieta atiteko Sąjūdžio istorijai iki nepriklausomybės paskelbimo.

Anot apklausos, jaunimui iki 35-erių metų įdomiausia šiandiena, sovietmetis, šiek tiek pokario rezistencija, tuo tarpu nei tarpukaris, nei LDK laikai, nei pagoniškas tarpsnis jų nedomina.

Beje, jaunimas taip pat išsiskiria savo pasitikėjimu moksliniais istorijos šaltiniais. Pasak I. Vinogradnaitės, senoji karta labiau linkusi pasitikėti autentiškais istorijos šaltiniais – senelių, tėvų ar kitų vyresniųjų giminaičių pasakojimais, istorinių įvykių liudininkų teiginiais, o jauni žmonės pasitiki mokslininkais, istorikais bei jų darbais.

Eglė Samoškaitė
DELFI, 2012 m. gegužės 16 d.