Gal ir teisūs anie tiek iš Maskvos bei Varšuvos, kurie tvirtina, kad gyventi istorine praeitimi tolygu tautų ir valstybių santykių griovimui. Tai dar kartą išsakė Vilniuje viešėjusi ir aukštą apdovanojimą atsiėmusi Boriso Jelcino našlė Naina. Tuose iš principo teisinguose išsisakymuose, kurie gerą kaimynystę stato į stabilesnes racionalumo ir pragmatizmo vėžes, yra vienas įtarumą keliantis niuansas: šitaip tvirtina daugiausiai didžiųjų, okupacinę patirtį turinčių valstybių veikėjai, tarsi norėdami pateisinti ar pamiršti savo lyderių nusikalstamus veiksmus.

Bet Lietuvai – Rusijos ir Lenkijos atžvilgiu nykštukinei valstybei – tokie tvirtinimai tampa eiliniu bandymu užmiršti sunkiausius šalių santykių tarpsnius, o tai veda į mažųjų valstybių nesaugumą.

Taip Maskvos propagandistai niekaip nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos fakto, iki šiol ginčija Molotovo-Ribbentropo pakto nusikalstamą pobūdį, o Varšuvos veikėjai mus ramina, kad nebuvo jokio 1920 m. Vilniaus krašto užgrobimo, kad tai tik Lietuvos nepilnavertiškumo komplekso išraiška...

O šį kartą priminkime laikus, kuriais, atrodytų, lenkai ir lietuviai, turėję bendrus priešus – sovietus ir nacius – galėjo susivienyti bendrai kovai ir bendriems veiksmams. Kur tau! Abiejų šalių pasipriešinimo judėjimai savo ginklus gręžė ne tik prieš abu okupantus, bet ir vienas prieš kitą.

Lygiai po 19 metų okupacijos 1939 10 10 Vilniaus kraštas Lietuvos ir SSRS sutartimi buvo gražintas Lietuvai (drakoniškos šios sutarties sudarymo aplinkybės – jau kita tema), ir, atrodytų, senas Lenkijos ir Lietuvos konfliktas išsemtas. Lenkija jau buvo okupuota vokiečių, Lietuva iš pradžių turėjo pereiti Vokietijos žinion, bet paskui atiteko SSRS, kol galų gale abi kaimynes ištiko vienodas likimas. Bet 1920-aisiais užkurtas židinys neišblėso.

Tiesa, kaip rašo istorikas Arūnas Bubnys, nagrinėjęs lietuvių ir lenkų pasipriešinimo judėjimų 1942-1945 m. sąsajas ir skirtumus, šis konfliktas turi dar gilesnes istorines šaknis. Gal jos įsminga net į 18-ojo amžiaus pabaigoje iširusią Abiejų Tautų Respubliką (ATR), kuri buvo įtvirtinusi lenkų hegemonizmą. Didžiulė įtampa tarp dviejų tautų pasireiškė 19-ojo a. pabaigoje, kai sustiprėjo lietuvių tautinis judėjimas, kuris atmetė Lenkijos ir Lietuvos valstybės atgaivinimo idėją – atkurti ją maždaug iki trečiojo ATR padalijimo buvusiose teritorijose, žinoma, su centru Varšuvoje.

I pasaulinis karas tarp kaizerio Vokietijos ir carinės Rusijos šio konflikto bemaž neužgesino, o 1919-1921 m. jis peraugo į tikrus karo veiksmus. Lietuva buvo įgyvendinusi ilgai puoselėtą nepriklausomos valstybės idėją, ir tai dar labiau ją sutvirtino kovoje su įvairiais okupantais.

1939-ųjų rudenį susikūrė Lenkų pasipriešinimo judėjimas. Lenkų rezistencija turėjo stiprų užnugarį Vakarų Europoje. Jos valstybės netrukus pripažino Lenkijos emigracinę valstybę, rezidavusią Londone, ir laikė ją visateise sąjungininke.

Tuo tarpu, kaip rašo A.Bubnys, Lietuvos diplomatinis statusas Vakaruose buvo prastesnis. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, ji emigracijoje nesuformavo egzilinės vyriausybės, o Vakarų šalys, neišskiriant nė JAV, jau aidint II pasaulinio karo pabūklams, kaip velnias kryžiaus bijojo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Lietuva liko podukros vietoje.

Tiesa, 1940 11 17 Berlyne buvo įsteigtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), iš pradžių toleruojamas nacistinės valdžios, bet paskui, 1941-ųjų rudenį, uždarytas ir po dviejų metų perdavęs vadovavimo funkcijas Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK‘ui). LAF įtaka Lietuvoje nebuvo didelė, rašo istorikas. Tiesa, dar verta paminėti 1941-ųjų birželio 23-osios sukilimą, kuris naciams padėjo išvyti sovietus bent jau iš Kauno. Kaip LAF ėmė kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės programas, vokiečiai jį tiesiog panaikino.

Vilniaus lenkų pogrindis buvo smarkiai nukentėjęs nuo stalininių represijų ir Lietuvoje nebuvo aktyvus. Ginkluotą kovą jis pradėjo tik nuo 1943-ųjų vidurio, kai susiformavo pirmieji Armijos Krajovos partizanų būriai.

Iki tol kelis kartus vyko lietuvių ir lenkų rezistentų derybos tuo pačiu Vilniaus priklausomybės klausimu. 1942-ųjų rugsėjį Lenkijos emigracinės vyriausybės įgaliotinio kraštui apžvalgoje buvo aptarta derybų su lietuviais taktika, bet ji buvo pagrįsta sena hegemonine teze: lietuviai visuomet eina su tais, kurie tuo momentu yra stipresni...

Žinoma, ją galima ginčyti, bet tuomet lenkų rezistencinis judėjimas didžiavosi Vakarų palaikymu, gerai organizuota pasipriešinimo struktūra ir ypač savo smogiamąja grupuote – Armija Krajova.

Ji buvo pradėta formuoti 1942-ųjų vasarį kaip Ginkluotos kovos sąjunga (GKS įkurta 1942 02 14), o per trejus metus suvienijo visą ginkluotą pogrindžio pasipriešinimą. Jai vadovavo generolas ir egzilinės vyriausybės vadovas Wladislawas Sikorskis (W.Sikorskis su savo dukterimi ir dar 9 žmonėmis žuvo 1943 07 04, inspektuodamas lenkų dalinius sąjungininkų kariuomenėje Artimuosiuose Rytuose, kai Britanijos oro pajėgų lėktuvas, vos tik pakilęs iš Gibraltaro oro uosto, nukrito į jūrą. Vienintelis katastrofą išgyvenęs žmogus, pilotas iš Čekijos, vėliau teigė, kad lėktuvo šturvalas buvo sugadintas. Tai pagimdė įvairias sąmokslo teorijas. W.Sikorskio palaikai buvo palaidoti Didžiojoje Britanijoje Njūarke, bet 1993 09 17 ekshumuoti ir perlaidoti Krokuvoje).

Jau paties karo pabaigoje, 1944 02 13 generolas Povilas Plechavičius Rygoje Ostlando SS vyriausiojo vado būstinėje įkūrė Vietinę lietuvių rinktinę (VLR), kurios uždavinys buvo atkurti Lietuvos valstybę ir apginti jos sienas. Bet ji egzistavo vos keletą mėnesių: gegužės 15 d. mėnesį nacių valdžia (įtariama, kad su AK pagalba) rinktinę sunaikino, o jos štabą su generolu P.Plechavičiumi suėmė ir išvežė į Salaspilio koncentracijos stovyklą.

Per tą trumpą laiką, žinoma, jokių derybų tarp dviejų pasipriešinimo judėjimų nebuvo, o tik konfrontacija su AK. Kai balandžio 1-ąją VLR batalionai įžengė į Vilnių, siekdami pristabdyti sovietų diversines grupes ir pasirengti jų kariuomenės sugrįžimui, teko susikauti su gerai ginkluotais lenkų daliniais, kurie manė Vilnių pasiliksią kontroliuoti. Po mūšio ties Graužiškiais VLR buvo išsklaidyta ir nacių panaikinta.

Tokiu konfliktiniu akcentu ir baigėsi dviejų rezistencinių judėjimų „bendradarbiavimas“. Prieš keliolika metų „Vilnijos“ draugijos išleistoje knygoje „Armija Krajova Lietuvoje“ paskelbė 1993 m. parengtas Valstybinės komisijos AK veiklai įvertinti išvadas, kuriose aiškiai teigiama, jog Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi AK vilkino derybas dėl Vilniaus krašto ir ruošė placdarmą ir po karo įsitvirtinti Vilniaus krašte.

Dar galima teigti, kad iki šiol, nors jau po karo prabėgo 62 metai, Vidurio ir Rytų Europos valstybių konfederacijos idėja rusena kai kurių lenkų veikėjų širdyse. Ir to hegemoninio jausmo nenuslopino nei bendri okupaciniai priešai, nei šie tariamų pragmatinių tarpusavio santykių laikai.

Istorines nuoskaudas galima nutylėti, diplomatiškai užgniaužti, bet jų negalima pamiršti. Ši atmintis mums padeda apsisaugoti nuo išnykimo, nuo absorbcijos į lipnią galingųjų valstybių masę.

Česlovas Iškauskas
DELFI, 2012 m. rugsėjo 2 d.