Tos tragedijos šleifas tęsiasi iki šių dienų – su savo paslaptimis, „sąmokslo teorijomis“, aršiomis Maskvos ir Varšuvos diskusijomis, kurios vienaip ar kitaip nuodija tarpvalstybinius santykius.

Iš karto po jos DELFI rašėme, kad gali būti keletas tragedijos versijų. Neatmesta ir tokia, kad, kaip pastebėjo latvių laikraštis „Neatkarigas Rita Avize“, Lenkijos vadovybę specialiosios tarnybos nužudė kažkokios trečios jėgos užsakymu.

Jeigu tokia provokacija įtikinama, rašė straipsnio autorius V. Krauklis, tai Maskva pateko į tą pačią aklavietę, kaip J. Stalinas, pasirašęs Molotovo - Rybbentropo paktą ir įsivėlęs į karą su A. Hitleriu. Kai kam įtarimą kėlė net tai, su kokiu aktyvumu ir nuoširdumu Rusijos vadovai puolė pagerbti katastrofos aukas: paprastai plieninio veido V. Putinas pravirko apglėbdamas premjerą D. Tuską, o D. Medvedevas ryžosi dalyvauti žuvusiųjų laidotuvėse Krokuvoje, įtarinėjo latvių leidinys.

Per šiuos dvejus metus būta visokių katastrofos versijų. Kad tragišką skrydį lėmė neblaivūs lenkų lakūnai, kad Smolenską tą ankstyvą pavasarį gaubė rūkas, kad aplaidžiai savo funkcijas atliko uosto dispečeriai, nedraudę leistis pavojingomis sąlygomis (yra geras rusų kalbos žodis tokiam aplaidumui apibūdinti – „chalatnostj“), kad komandą davė pats Lenkijos prezidentas ar vyriausiasis oro pajėgų vadas, galų gale, kad kažkas sąmoningai siekė suduoti smūgį Lenkijai, pražudydamas pačią valstybės viršūnėlę su dešiniųjų pažiūrų Lechu Kaczynskiu ir jo žmona priešakyje...

„Sąmokslo teorijų“ naudai abiejų šalių specialių komisijų atliktos diametraliai priešingos lėktuvo Tu-154 katastrofos priežasčių interpretacijos. Alyvos į ugnį kliūsteldavo, atrodytų, šalutiniai įvykiai.

Štai pernai spalį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas, atsikirsdamas žinomam TV laidų vedėjui Vladimirui Pozneriui, kuris priekaištavo ministrui ir visai valdžiai, tik dabar ketinančiai reabilituoti Katynės žudynių aukas, pakartojo, jog „aukų reabilitavimo teisinis klausimas turi ribotis Rusijos Federacijos juridine erdve“. Žurnalistas savo laidoje piktinosi, kad tik dabar susiruošta svarstyti lenkų aukų reabilitaciją, nors žudynių kaltininkus jau seniai reikėjo sušaudyti...

Čia pat apsireiškė ir J. Stalino anūkas Jevgenijus Džiugašvilis, bylinėjęsis su Dūma dėl jos pareiškimo, kad lenkų sušaudymas Katynėje vyko J. Stalino nurodymu. Dar 2010 m. gruodį jis pateikė ieškinį Aukščiausiajam Teismui dėl garbės ir orumo įžeidimo, kuris esą kyla iš lapkritį Dūmos priimto pareiškimo „Dėl Katynės tragedijos ir jos aukų“, nes jis esą prieštarauja 1946 m. Tarptautinio karinio tribunolo kaltinamojoje išvadoje. Ieškinys buvo pateiktas prieš žiniasklaidą, taip pat prieš atskirus politikos ir žurnalistus, bet visas bylas anūkas pralaimėjo, išskyrus dar nesibaigusį teismo procesą prieš tą patį V. Poznerį.

Tik ką, kovo 8 d., Lenkijoje buvo paviešinta nauja Smolensko tragedijos tyrimo ataskaita, kuri tapo antausiu saviesiems. Komisija padarė išvadą, kad dėl atitinkamų Lenkijos žinybų – nuo Gynybos ministerijos iki Vadovybės apsaugos biuro - koordinacijos stokos lėktuvui buvo leista pakilti skrydžiui į Rusiją, nors Smolensko šiaurinio oro uosto apskritai nebuvo oficialiame Europos veikiančių oro uostų registre. Dėl to lenkų neperspėjo ir Maskva. Pilotai, kurie priklausė šios ministerijos 36-ąjam pulkui, buvo rengiami pagal programą, parašytą dar 1970 metais...

Bet turbūt didžiausią ažiotažą sukėlė neseniai italų savaitraštyje „L‘Espresso“ išspausdintas Stefania‘os Maurizi straipsnis, kuriame žurnalistė, remdamasi eiliniu „WikiLeaks“ paviešintu susirašinėjimu, rašo apie garsųjį rusų diplomatą ir dvigubą agentą Sergiejų Tretjakovą, kuris žurnalisto Pete Earley‘o 2008 m. išleistoje knygoje „Draugas Žanas“ arba „Draugas Dži“ (tai S.Tretjakovo slapyvardis Rusijos užsienio žvalgybos tarnyboje) atskleidė Rusijos žvalgybos darbo metodus ir įvardijo asmenis, kurie buvo rusų šnipai, su jais turėjo ryšius arba kitaip vykdė nusikalstamą veiką. Diplomatas, 1995-2000 m. dirbęs Rusijos misijoje prie JT, gavęs žvalgybos pulkininko laipsnį, mažiausiai dvejus metus buvo dvigubas UŽT ir FTB agentas, bet 2000-aisiais išdavė 11-kos rusų šnipų tinklą, o tai sukėlė didžiulį šnipų skandalą tarp Rusijos ir JAV.

Beje, knygoje atskleidžiama, kad UŽT savo tikslais išnaudojo ir JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoją Strobe Talbotą, jos agentas buvo ir Azerbaidžano atstovas Jungtinėse Tautose Eldaras Gulijevas, kad jis pats užverbavo penkis aukštus Kanados politikus ir pareigūnus. Agento nuopelnas – atgaivintas skandalas dėl SSKP pinigų: S.Tretjakovas aiškina, kad buvęs SSRS saugumo vadovas V. Kriučkovas išvežė į užsienį apie 50 mlrd. dol. partinių pinigų, ir iki šiol niekas nežino, kur jie dingo. Tačiau didžiausias perbėgėlio demaskavimas – žinia, kad jo užverbuoti agentai Rusijos vyriausybei padėjo pagrobti beveik 500 mln.dol. iš JT programos „Nafta mainais į maisto produktus“, skirtos S. Husseino Irakui.

Tai, kad V. Putinas netiesiogiai kaltinamas sąsajomis su Smolensko tragedija, buvo didžiausias agento akibrokštas Maskvai. Įtarimus sustiprino tai, kad 53 m. sulaukęs S. Tretjakovas 2010 06 13 - po dviejų mėnesių nuo Smolensko katastrofos - mirė paslaptingomis aplinkybėmis savo namuose Floridoje. P. Erley‘s rašo, kad velionio žmona Jelena Tretjakova mano, jog vyras mirė nuo širdies priepuolio, tačiau žvalgybiniuose ir diplomatiniuose JAV sluoksniuose įtariama, kad tai galėjo būti Kremliaus kerštas už rusų šnipų tinklo išdavystę ir iš dalies – už netiesioginius baisius kaltinimus faktiškai aukščiausiam Rusijos asmeniui.

Amerikietis, remdamasis savais šaltiniais, savaitraščiui „L‘Espresso“ tvirtina, kad V. Putinas turi „analogiškus kitų užsienio lyderių pašalinimo planus ar scenarijus, jeigu to panorės jis pats ir FST“.

Amerikos privačios žvalgybinės analitinės kompanijos „Stratfor“ duomenų bazėje tarp 5,3 mln. elektroninių laiškų, kuriuos publikuoja „WikiLeaks“, yra dokumentų, kurie ne tik kitaip interpretuoja S. Tretjakovo mirtį, bet ir ją susieja su 96 Lenkijos svarbiausių asmenų žūtimi prie Smolensko. Neatmetama, kad Maskva buvo nepatenkinta priešiška jai dešiniųjų Lenkijos vadovų politika, ir tuomet atsirado dėkinga proga jų atsikratyti bei mėginti pakeisti jos politikos kursą.

Kita vertus, S. Tretjakovo mirties detalės įslaptintos 25 metams, todėl „L‘Espresso“ klausia: „Kam įslaptinti priežastis mirties, kuri neva įvyko dėl natūralių priežasčių? Ir kiti leidiniai įžvelgia tam tikras sąsajas: rusų agentas 007 mirė likus dviem savaitėm iki tol, kai JAV buvo atskleistas kitas šnipų tinklas, kuriam priklausė ir garsioji rudaplaukė Anna Čapman, kuri naudojosi bene saldžiausiomis pinklėmis – seksu“...

Vargu, ar tai kiek nors paveikė V. Putino rinkimų kampaniją, tačiau viskas susipynė į slogių įtarinėjimų kamuolį, kad dabartinė Rusijos valdžia ir toliau dangsto tiek Katynės, tiek Smolensko tragedijų (vadinamos Katynės-2) menamus kaltininkus, tarsi deda lygybės ženklą tarp J. Stalino, L. Berijos ir dabartinių Rusijos vadovų.

Į šį kamuolį įsipina ir kiti demaskuojantys faktai. Antai, laikraštis „Rzeczpospolita“, remdamasis baltarusių „Zviazda“, neseniai pranešė, kad Raudonoji Armija, turėjusi ateiti į pagalbą antifašistinio Varšuvos sukilimo dalyviams (1944 m. rugpjūčio 1 d. – spalio 2 d.), neva po Armijos Krajovos (AK) atsisakymo sustabdė maršalo Konstantino Rokosovskio pajėgas ir taip leido A. Hitleriui AK sutriuškinti. Straipsnis lenkų laikraštyje taip ir pavadintas: „Stalinas sunaikino Armiją Krajovą Hitlerio rankomis“.

Kitas lenkų laikraštis „Gazeta Wyborcza“ pernai spalio mėnesį išsamiai rašė dar apie vieną tamsią vadinamojo Katynės „baltarusiškojo sąrašo“ pusę. Iki šiol nežinoma 3500 lenkų sušaudymo vieta Kuropatuose netoli Minsko (laikraštis pastebi, kad šiuo klausimu Baltarusijos valdžia nebendradarbiauja su Lenkija), o čia iškilo dar viena istorinė dėmė.

Nedaug kas girdėjęs apie vadinamąjį „Rugpjūčio reidą“ arba „Rugpjūčio gaudynes“ 1945 m. vasarą netoli Augustavo Suvalkų rajone Bialystoko vaivadijoje (pavadinimas sutampa ir su mėnesio, ir su Augustavo miestelio netoli Lietuvos sienos pavadinimais). Iš tikrųjų tų metų liepos 12-19 d. Augustavo rajone buvo sulaikyta daugiau kaip 7000 lenkų ir lietuvių, kurie dalyvavo AK vadovaujamame antikomunistiniame pogrindiniame sukilime. Kai kurie jų buvo paleisti, lietuviai perduoti Lietuvos SSR „kagėbė“, o 592 pasipriešinimo dalyviai L.Berijos įsakymu 3-ojo Baltarusijos fronto specialaus bataliono „Smierš“ buvo likviduoti. Iki šiol nežinoma net jų sušaudymo vieta.

Neseniai Maskvoje išėjo „Memorial“ judėjimo aktyvisto Nikitos Petrovo knyga „Mažoji Katynė“, kurioje buvo aiškinamos tokios „Rugpjūčio reido“ priežastys: 40 tūkst. sovietinių baudėjų norėjo užgniaužti lenkų ir lietuvių pasipriešinimo pogrindį, užkirsti kelią traukinių, vežančių į SSRS prisigrobtus trofėjus ir Rytų Prūsijos, sprogdinimui, išvalyti kelią J.Stalino kelionei traukiniu į Potsdamo konferenciją...

Vienaip ar kitaip, Suvalkų žudynės – dar vienas tragiškas J. Stalino nusikaltimų puslapis, įrašytas į Katynės ir Smolensko sąrašus, deja, iki šiol visiškai neatskleistas. Atrodo, šiose istorijose ir slypi pagrindinė priežastis, kodėl ir dabartinius Rusijos bei kitų „artimojo užsienio“ šalių santykius stingdo šaltukas. Nusikaltimai prieš žmones ir žmoniją neturi senaties termino.

DELFI
2012 m. kovo 17 d.