Prieš dvi savaites pasaulio žiniasklaidoje nuskambėjo šiurpios tyrimo dėl žmonių išnaudojimo vištų fermose detalės. Paaiškėjo, kad lietuvius britų įmonėje išnaudojo, kankino, o nepaklusniuosius rotveileriais pjudė tautietis – Edikas Mankevičius.
„Tiesa“ neseniai rašė apie keturis lietuvaičius, kurie buvo apgauti, apvogti ir sumušti net nepradėję dirbti. Trys vyrai netekę visų pinigų, dokumentų bei daiktų savaitę ieškojo pagalbos Londone. Be maisto, miego, anglų kalbos žinių nepažįstamame mieste klajojusiems tautiečiams nepadėjo net Lietuvos ambasadoje.
Profesionalumas neišgelbėjo nuo apgavystės
Į šias panašių istorijų, greičiausiai, galėtų papasakoti kiekvienas imigrantas, tačiau toli gražu ne visi nukentėjusieji sulaukia teisybės, o juos skriaudę tautiečiai – bausmės. Neteisybę dažnai patiria pirmojo darbo ieškantys atvykėliai, tačiau ir daugybę metų dirbantys profesionalai nėra apsaugoti nuo sukčių. Į „Tiesos“ redakciją laišką atsiuntęs dekoratorius Arvydas Kučinskas prašė pasidalinti jam nutikusia istorija ir teigė tikintis, kad bent vienas ją perskaitęs lietuvis išvengs išnaudojimo ir patyčių darbe.
Dešimtmetį Jungtinės Karalystės statybų sektoriuje dirbantis A. Kučinskas internete radęs skelbimą įsidarbino įmonėje „Sutton Mosaic construction Ltd“. Tiesioginis vyro vadovas prisistatė esąs Tomas, tačiau vėliau užmokestį pervedinėjo iš Tado Gasiūno vardu registruotos banko sąskaitos. Vyrai susitarė dėl 80 svarų per dieną užmokesčio už atliktus darbus. Pirmomis darbo savaitėmis A. Kučinskas teigė gaudavęs algą tik po priminimo darbdaviui, vėliau Tadas nustojo mokėti sakydamas, kad darbuotojams bus sumokėta tik pabaigus darbus.
Paklaustas apie susiklosčiusią situaciją darbdavys nedaugžodžiavo: „Šios problemos turėtų būti sprendžiamos teisme. Jis gavo laišką, kuriame aš surašiau visus atsakymus į užduotus klausimus. Manau, į viską atsakiau raštu. Aš dvylika metų dirbu Anglijoje ir nė karto neteko atsidurti panašioje situacijoje. A. Kučinsko pareiškimas manęs nestumia į kampą ir netrukdo toliau užsiimti savo veikla.“
Agentūros garantijos
Dažniausiai nuo neteisingai besielgiančių darbdavių nukenčia nelegaliai dirbantys asmenys. Anksčiau tarp lietuvių ypač populiarios buvo įdarbinimo agentūros, garantuojančios finansinę ir socialinę apsaugą savo darbuotojams. „Tiesa“ pakalbino įdarbinimo agentūros „Griffin Recruitment“ darbuotoją Loretą, ir ji papasakojo apie privalumus įsidarbinant per legalų tarpininką.
„Mūsų agentūroje darbuotojams garantuojamas minimalus atlyginimas, kuris vėliau gali kilti. Taip pat garantuojame atostogas, kurios skaičiuojamos pagal įstatymą. Galime garantuoti, kad mūsų siųstas žmogus iš tikrųjų gaus darbą. Neteko girdėti, kad žmogus, susiradęs darbą tarpininkaujant agentūrai, būtų apgautas. Įdarbinimo agentūra įsipareigoja mokėti atlyginimus bei atostogų išmokas, tad darbuotojas kas savaitę gauna algą ne iš tiesioginio darbdavio, o iš mūsų. Jei darbuotojai patiria nepatogumų ar nesusipratimų, jie visada gali kreiptis į mus, kad padėtume išspręsti problemas“, – privalumus vardijo pašnekovė.
Darbdavio nepasitenkinimas
Be finansinių nesklandumų A. Kučinskas sakė patyręs ir darbdavio įžeidinėjimų, sulaukęs grasinimų ir net fizinio priekabiavimo: „Darbdavys nuo pat pradžių prie manęs kibo – dėl greičio, darbo kokybės. Kartais atrodydavo, kad jis pats nežino, ko nori. Esu savo srities profesionalas, tad žinau, kad dirbau gerai. Teko pastebėti, kad jis priekabiavo ir prie kitų darbuotojų, nemokėdavo algos, tačiau neturiu įrodymų, tad galiu kalbėti tik už save.“
Nepakęsdamas priekabių dekoratorius primindavo, kad vadovas turi teisę rytais pakelti nuotaiką, o ne įžeidinėti darbuotojus. Algos mokėjimo dienomis nesulaukdavęs uždirbtų pinigų A. Kučinskas primindavo darbdaviui, kad šis jam skolingas. Tokie „išsišokimai“ darbe, paties pašnekovo manymu, sukėlė didžiulį darbdavio nepasitenkinimą, ir jis nustojo mokėti teigdamas, kad atlygis bus sumokėtas tik baigus visus darbus, nors iš pradžių žadėjo algą mokėti kas savaitę.
Likus dviem savaitėms iki Kalėdų įmonės vadovas, A. Kučinsko teigimu, sumokėjo visiems darbuotojams, išskyrus jį. „Paprašiau bent mažos dalies, kurią jis žadėjo sumokėti tą pačią dieną. Nesumokėjo. Palaikiau tai tyčiojimusi. Kadangi aš, jo žodžiais tariant, per daug noriu ir nepasiduodu žeminimui, tapau tarsi taikiniu. Man jis netiesiogiai leido suprasti, kad nereikščiau savo norų ir pretenzijų, sakė, jog taip prisidarysiu sau problemų. Tai supratau kaip grasinimą“, – patirtimi dalijosi statybų darbuotojas.
Bandė nustumti nuo laiptų
Negaudamas atlyginimo iš tiesioginio vadovo A. Kučinskas jo paprašė užsakovų – namo, kuriame dirbo, savininkų. Šie, pasibaisėję esama situacija, teigė jau sumokėję įmonei, tad negalintys mokėti dar kartą. „Šeimininkų paprašiau leidimo nufotografuoti savo atliktus darbus ir paklausiau, ar jie patenkinti rezultatu. Šie teigė esą labai patenkinti ir leido fotografuoti. Norėdamas turėti įrodymų, kad nepalieku broko, nufotografavau viską, ką padariau. Pasakiau, kad jei man nesumokės, ryte atvažiuosiu pasiimti įrankių. Išeidamas pro duris įsiutęs Tadas bandė stumti mane nuo laiptų, o galiausiai liepė pasišalinti iš darbo vietos. Aš išėjau“, – pasakojo A. Kučinskas.
„Tiesos“ paklaustas apie šį nutikimą „Sutton Mosaic construction Ltd“ darbuotojams vadovaujantis T. Gasiūnas nekomentavo A. Kučinsko papasakoto įvykio. Šeimininkus, į kuriuos pagalbos kreipėsi nusivylęs darbuotojas, statybų vadovas pavadino „trečiąja ir nesusijusia šalimi“: „A. Kučinskas – laisvai samdomas darbuotojas, kuris dirbo man, ne objekto šeimininkams. Aš esu jo darbdavys. Kiti, treti asmenys, yra ne jo kompetencija. Aš mokėjau jam algą, tad darbo įvertinime mano žodis – paskutinis. Daug žmonių gali išsakyti savo nuomonę patikimo klausimu, tačiau kokybės klausimą sprendžiu aš.“
„Arvydas pasakoja istoriją iš savo pusės, darbų eiga bei kartu dirbę žmonės byloja ką kitą. A. Kučinsko padaryti veiksmai, jų pasekmės atrodė be tikslo. Jis neatliko savo darbo. Tokių metų vyras, kuris, neva, turi tiek daug patirties bei drąsiai motyvuodamas teigia savo tiesas, neturėtų viduryje darbo dienos atsistoti ir išeiti, o vėliau reikalauti pinigų „į priekį“, – pridėjo statybų vadovas, tikinęs, kad visą laiką vedė darbų knygą, kurioje pažymėti visi atlikti darbai bei išmokėti atlyginimai.
Nesumokėtą algą darbdavys įvardijo kaip atlygį už broką bei įmonei padarytą finansinę žalą. Išgirdęs tokius argumentus A. Kučinskas parašė oficialius laiškus tiesioginiam savo vadovui bei namo šeimininkams, kuriuose klausė, kodėl negavo atlygio už dirbtas darbo dienas: „Man reikėjo liudytojų, todėl paprašiau vertėjos pagalbos. Ji išvertė laiškus ir telefonu paaiškino namo šeimininkams, kad įteikiu jiems bei Tadui oficialius laiškus, į kuriuos, pagal Jungtinės Karalystės įstatymus, reikia atsakyti per penkias darbo dienas. Šeimininkai nustebo išgirdę, kad aš negavau atlygio, ir dar kartą pagyrė mano darbo kokybę.“
Atsakymus į savo klausimus A. Kučinskas gavo darbdavio atsiųstame laiške. Jame buvo pateikti duomenys apie dviejų šalių susitartą užmokestį, darbuotojo uždirbta suma bei suma, kurios šis negavo dėl įmonei padaryto nuostolio. Nuostoliu buvo įvardintas atsisakymas pabaigti darbus, kuriems buvo pasamdytas. Taip pat paskaičiuotas užmokestis kitiems darbuotojams, esą dėl A. Kučinsko kaltės turėjusiems dirbti viršvalandžius.
Kreiptis į teismą – per brangu
Nukentėjęs darbininkas nesutinka su darbdavio argumentais, tačiau teigė į teisininkus nesikreipsiantis. 400 svarų užmokesčio neatgavęs A. Kučinskas stengėsi, kad jo pokalbiuose su vadovu dalyvautų liudininkai. Susirinkęs įrankius jis paprašė bendradarbio pasirašyti ir patvirtinti, kad nepasisavino svetimų įrankių. Kalbantis su namo savininkais telefonu jam padėdavo vertėja. Paklaustas, iš kur žino tiek būdų, kaip apsisaugoti nuo galimų kaltinimų, A. Kučinskas atsakė, kad skaito daug laikraščių ir ne kartą susidūrė su įvairaus plauko sukčiais, tačiau visi pašnekovo surinkti įrodymai nieko verti, jei nesikreipiama į teisėsaugą.
„Aš neatsisakiau pabaigti darbo, aš buvau grubiai išvarytas be leidimo sugrįžti. Taip pat turiu nuotraukų, kuriose užfiksuoti mano atlikti darbai, jose nematyti jokio broko. Jis puikiai supranta, kad į teismą aš nesikreipsiu, nes dėl kelių šimtų svarų neverta švaistyti laiko. Bendravau su advokatu dėl moralinės kompensacijos, tačiau gavau atsakymą, kad tai būtų labai sunku įrodyti, be to, pats tyrimas man labai brangiai kainuotų.“
Žodinis susitarimas – bevertis
„Tiesą“ konsultavęs teisininkas nenustebo išgirdęs šią istoriją. Pasak jo, per savaitę į jų kontorą dėl išnaudojimo kreipiasi po kelis lietuvius, tačiau tokios bylos retai pasiekia teismą ir dar rečiau išsprendžiamos darbuotojo naudai. „Suprantu šio vyro nuoskaudą, kad jį apgavo ir paliko be cento kišenėje per Kalėdas, tačiau galbūt jis pats kaltas, kad susitarė tik žodžiu. Šioje situacijoje palikta pakankamai daug vietos piktnaudžiavimui, nes be darbo sutarties beveik neįmanoma įrodyti kaltės. Darbdaviai tą puikiai žino ir neretai naudojasi patikliaisiais. Visi darbai ir susitarimai įtvirtinami raštu“, – teigė teisininkas.
Įdarbinimo agentė Loreta patvirtino, kad ieškant darbo per agentūras sutartys patvirtinamos jose, o už sutarčių sudarymą ar įdarbinimą pačiam darbuotojui mokėti nereikia: „Įsidarbinti per agentūrą nieko nekainuoja, o imti pinigus iš darbo ieškančio asmens pagal Jungtinėje Karalystėje galiojančius įstatymus yra nelegalu.“ Pašnekovės tvirtinimu, anksčiau lietuviai dažniau apsilankydavo jų agentūroje, o dabar darbo tokiu būdu dažniausiai ieško bulgarai, rumunai ir vengrai.
Moteris pridūrė, kad agentūroje pagalbos prašo kalbos nemokantys arba ją prastai mokantys lietuviai.
„Pastaraisiais metais lietuviai tapo išrankesni darbo sąlygoms. Daugiau jų kalba angliškai, tad darbo ieško savarankiškai“, – sakė įdarbinimo agentūros darbuotoja.
Teisininko komentaras
Svarbiausia, kad įsidarbindami bet kurioje vietoje žmonės pasirašytų sutartį. Tai gali būti paprasčiausias raštiškas dviejų šalių susitarimas su išvardytais įsipareigojimais. Dėl tokių problemų į teisininkus kreipiasi daugybė nukentėjusių darbuotojų. Vien paduoti ieškinį į darbo tribunolą kainuoja 1200 svarų, tad dažnai neverta gaišti savo laiko ir gadintis sveikatos.
Pakaktų parašyti, kad darbuotojas Petras Petraitis sutinka dirbti už tam tikrą sumą pinigų per dieną ar už atliktą darbą, kurį taip pat reiktų nurodyti. O darbdavys Antanas Antanaitis sutinka mokėti susitartą sumą.
Kiekvienas laisvai samdomas darbuotojas turėtų vesti žurnalą. Atėjęs į darbą turėtų duoti pasirašyti jam vadovaujančiam asmeniui, kad yra darbo vietoje, o baigęs darbo dieną – surašyti atliktas užduotis bei taip pat paprašyti darbdavio tai patvirtinti savo parašu. Arba išrašyti sąskaitą už, tarkime, savaitę ar mėnesį, kurioje išvardyti visi atlikti darbai. Laisvai samdomas darbuotojas yra kaip individuali įmonė, tik jis yra vienas asmuo. Jei kita pusė nesumoka už atliktas paslaugas, paslaugų teikėjas gali pareikšti pretenzijas ir pateikti raštiškų įrodymų. Tačiau ir tokiu atveju įmanoma nieko nepešti, jei įmonė neturi pinigų ar bankrutuoja. Tai žinantys asmenys piktnaudžiauja, moka atlyginimus grynaisiais ir skriaudžia mūsų tautiečius. Ši konkreti situacija man atrodo kova su vėjo malūnais.
Sigita Limontaitė
"Tiesa", 2014 m. vasario 2 d.
Кoличество переходов на страницу: 1105
| Версия для печати | Сообщить администратору | Сообщить об ошибке | Вставить в блог |
