„Mano galva, didžiausias proveržis praeitais metais mūsų regione įvyko Estijoje ir Lenkijoje. Rinkimai Estijoje ir Lenkijoje, mano galva, parodė didžiulę estų ir lenkų tautos brandą, nes jie perrinko vyriausybes. Ką tai reiškia? Tai reiškia, tauta pasakė, kad jie sutaria tarpusavyje ir kad eina tuo keliu ir toliau“, - Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusioje paskaitoje sakė R. Švedas.
„Mūsų bėda yra rinkimai – gyvename nuo rinkimų iki rinkimų. Situacija dabar tokia, kad dabartinė valdžia skuba, skuba skuba, nori įgyvendinti projektus, labai stipriai varo arklius. Kodėl skuba? Nes, matyt, šiek tiek bijo, kad tie projektai nebūtų sustabdyti. Ko mes bijome? Mes, kaip tauta, bijome patys savęs, išvada tokia – mes neapsisprendę. Skirtingai nei mūsų kaimynai“, - pridūrė buvęs viceministras.
Priklausomybė nei nuo Rusijos, nei nuo JAV nėra gerai
Paskaitoje R. Švedas teigė, kad bet kurios valstybės energetikos politiką lemia jos turimų pirminių energijos šaltinių balansas – tai yra ištekliai, iš kurių gaminame elektrą ar šilumą. Lietuvoje, pasak jo, kai dar nebuvome uždarę Ignalinos atominės elektrinės (IAE), vietinė energija sudarė apie 17 proc. visų pirminių šaltinių, apie 32 proc. – atominė energija, apie 51 proc. importuojama nafta ir dujos iš Rusijos.
Uždarius IAE, Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos išaugo iki 80 proc., tapome daugiausiai elektros energijos importuojančia šalimi visoje Europos Sąjungoje.
„Mūsų politinėse diskusijose pasigirsta tokių minčių, o kas čia blogo, kad taip yra? Taip, vienas išorinis tiekėjas dominuoja, na ir kas? Jeigu jis patikimas? Mes galime pirkti elektrą ir šviesai, bet ar tai problema?“ - klausė R. Švedas bei pats atsakė į savo klausimą – anot jo, bet kokia tokio didelio masto priklausomybė – ar nuo Rusijos, ar nuo JAV – yra blogai.
„Vieno išorinio tiekėjo dominavimas yra lygu priklausomybei. Tai baziniai dalykai: jeigu vienas tiekėjas dominuoja, mes esame priklausomi – kad ir kas jis bebūtų, ar Rusija, ar JAV. Būti priklausomam nėra labai gerai“, - teigė pranešėjas.
Tačiau, jo teigimu, nereikia subanalinti šio požiūrio ir imti teigti, kad visiškai nepriklausomas esi tik tuomet, kai viską pasigamini pats.
„Jau vieną tokią šalį turėjome, tokią ekonomiką, kuri bandė viską pasigaminti savo šalyje. Žinome, prie ko tai privedė. Bet nepriklausomybė sąlygoja galimybę rinktis, nepriklausomybė sąlygoja alternatyvas, alternatyvos sąlygoja konkurenciją, konkurencija sąlygoja tai, kad turi laimėti vartotojas“, - svarstė R. Švedas.
Lietuviai blaškosi
Kalbėdamas apie energetinės priklausomybės mažinimo poreikį, R. Švedas priminė naftotiekį „Družba“, kuriuo iš Rusijos jau penkeri ar šešeri metai nebeteka nafta, bei nepriklausomybės pradžioje patirtą energetinę blokadą.
„Mūsų vienintelis išorinis tiekėjas, kiek mes bediskutuotume, nėra labai patikimas, tai rodo faktai. Mes turime situaciją su naftotiekiu „Družba“ ir, kaip žinia, penkeri ar šešeri metai tas naftotiekis yra sausas, jis nenaudojamas. Kad ir kiek Lietuvos vyriausybė bedėjo pastangų – dvišaliu ir daugiašaliu pagrindu – deja, jokios reakcijos iš savo kaimyno mes negauname ir tai nėra gražu, nors Lietuva netgi siūlė finansinę pagalbą sutaisyti tą naftotiekį. Taigi aišku, kad šiuo atveju energetika yra naudojama ne vien ekonominiais, bet ir politiniais tikslais. Tai yra faktas ir su tokiu faktu mes turime gyventi“, - pasakojo R. Švedas.
Jeigu Lietuva nieko nesiims, pasak jo, vieną dieną už energijos išteklius mokėsime neįmanomą kainą arba kurį nors kartą vėl teks paragauti energetinės blokados. Tačiau, anot R.Švedo, lietuvių problema ta, kad mes nuolat blaškomės – tai vedame kokią nors liniją, tai atsisakome tą daryti.
„Vienas politikas yra paskęs: žinote, elektra nekvepia. Ta prasme, kad mes galime importuoti elektrą iš bet kur, kad tik jinai būtų pigesnė. Toks posakis yra apie pinigus, dolerius, kad jie nekvepia ir gali būti uždirbti netgi prekiaujant narkotikais. Pamąsčius pragmatiškai – OK, nekvepia, šviesa dega, o koks skirtumas, kokiu pagrindu ji dega. Ir tai irgi yra argumentas, bet mūsų, lietuvių bėda ta, kad mes nuolat blaškomės: tai čia vedame liniją, tai čia vedame“, - teigė pranešėjas.
Jo teigimu, Lietuva labai pralošia dėl to, kad rinkimuose žmonės nušluoja buvusias vyriausybes, todėl energetiniai projektai nesitęsia. R. Švedo nuomone, taip gyventojai demonstruoja, kad jie dar nepasirinko kelio, kuriuo ketinama eiti.
„Kai dirbau Energetikos ministerijoje, manęs nuolat klausdavo, kodėl ligi šiol energetikoje taip nieko nebuvo padaryta? Žinote, žiūrint geopolitiškai į žemėlapį, kodėl lig šiol nieko nepadaryta – ar mes nemokėjome, ar mes negalėjome, ar mes nenorėjome? Aš linkčiau prie atsakymo, kad mes nenorėjome, mes suvokėme, kad galime padaryti, sukurti tas alternatyvas, bet tiesiog nebuvo dar tos politinės valios, noro, brandos“, - svarstė buvęs viceministras.
Sunkmečiu imamės šimtmečio projektų
Iki šiol, pasak R. Švedo, Lietuva sugebėjo energetikos srityje imtis tik dviejų projektų: sėkmingai buvo pastatytas Būtingės terminalas ir nesėkmingai kurta įmonė „Leo LT“, kuri vėliau buvo performuota. Tuo tarpu sunkmečiu mes imamės kur kas daugiau darbų – sukurta bendra Baltijos šalių elektros energijos birža, planuojama elektros jungtis su Švedija, stiprinamos jungtys su Latvija, Estija, Suomija, Lenkija, planuojama įsijungti į Šiaurės šalių rinką.
Dujų sektoriuje ketinama ušžiedinti Lietuvos dujų sistemą, pastatyti jungtį su Lenkija, pastatyti suskystintų gamtinių dujų terminalą bei požeminę gamtinių dujų saugyklą Syderiuose. Pasak R. Švedo, daugiausia klausimų kelia dujų jungtis su Lenkija, mat diskutuojama, kas pirmiau turi būti sukurta – ar dujų rinka, ar infrastruktūra.
„Čia yra vištos ir kiaušinio problema, kas pirmiau – ar pirmiau pasiūla, ar paklausa; ar pirmiau rinka, o po to infrastruktūra, o gal pirmiau infrastruktūra, o po to rinka. Diskusija tokia, kad ta pusė, kuri laikosi nuomonės, jog pirmiausia turi būti paklausa, o po to tik paklausai atsiradus turi atsirasti infrastruktūra, sako, kad nereikia statyti jungčių: esą pastatysime vamzdį, jis kainuos labai brangiai ir bus tuščias. Kur gi čia ta rinka, kas pirks tas dujas, lenkai, lietuviai?“ - pasakojo R. Švedas.
„Bet iš kitos pusės, jeigu mes norime sukurti rinką, jeigu mes norime alternatyvios kilmės dujas, mes norime, kad dujos pradėtų judėti šiame regione, tai mes turime turėti infrastruktūrą. Sakyčiau šiuo atveju, kai ši jungtis nėra šiaip jungtis, tai jungtis, jungianti tris Baltijos šalis, visą Baltijos regioną su kontinentine Europa, tai šioje vietoje pirmiau turėtų būti infrastruktūra, o tada jau ateitų ir dujos“, - tęsė pranešėjas.
Eglė Samoškaitė,
DELFI
2012 m. vasario 7 d.
Кoличество переходов на страницу: 1110
| Версия для печати | Сообщить администратору | Сообщить об ошибке | Вставить в блог |
