Bet būta ir nesėkmių, kai kurios labai skausmingos. Po to, kai Irano valstybinė televizija parodė vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip Irano pareigūnai apžiūri amerikiečių nepilotuojamą lėktuvą „RQ-170 Sentinel“, buvo patvirtintos Pentagono pareigūnų niūriausios spėlionės, kad lėktuvą iraniečiai iš tiesų turi. JAV valdžia pripažino, kad nepilotuojamas lėktuvas vykdė slaptą Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) misiją. Šis lėktuvas laikomas tokiu vertingu, kad amerikiečiai net svarstė galimybę siųsti specialios paskirties dalinį jo pagrobti ir grąžinti į Jungtinių Valstijų karinę bazę. Vis dėlto galop šio sumanymo atsisakyta. Brookingso instituto eksperto Peterio W. Singerio duomenimis, šis aparatas pagamintas su radarais ir kitais prietaisais, kokių kol kas neturi jokia kita pasaulio valstybė. Sumontuota aparatūra leidžia esant 17 km aukštyje rasti požeminius cechus, tunelius ir kitus slaptus objektus.
Teroro aktai JAV
Dėl visų šių incidentų Iranas tradiciškai labiausiai kaltino Izraelio žvalgybą „Mossad“, o ne taip kategoriškai – Jungtines Valstijas. Vis dėlto daugėja ženklų, kad JAV ir Iranas juda konfrontacijos link. Situacija labiausiai įkaito lapkritį, kai Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA) paskelbė ataskaitą, kurioje beveik atvirai teigiama, kad branduolinį ginklą Teheranas kuria. Esama duomenų apie 15 branduolinių objektų, išdėstytų visoje Irano teritorijoje, dalis jų įrengta po žeme.
Tatenos ataskaita turi priešistorę. Praėjusių metų spalio viduryje Vašingtone surengtoje spaudos konferencijoje JAV teisingumo ministras ir generalinis prokuroras Ericas Holderis kartu su Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriumi Robertu Muelleriu paskelbė apie atskleistą Irano sąmokslą, kuriuo planuota surengti kelis teroro aktus. Numatyti išpuoliai prieš Izraelio ambasadas Vašingtone ir Buenos Airėse bei pagrindinės Irano konkurentės ir priešininkės Artimuosiuose Rytuose – Saudo Arabijos – pasiuntinio JAV Adelio al-Jubeiro nužudymas.
Pagal pateiktą versiją 56 metų, anksčiau teistas, JAV pilietybę turintis iranietis Mansouras Arbabsiaras veikė pagal dalinio „Al-Quds“ karininko nurodymus. 15 tūkst. karių turintis generolo Qasimo Suleimani vadovaujamas „Al-Quds“ priklauso Islamo revoliucijos sargų korpusui ir kuruoja sukarintų šiitų grupuočių, tokių kaip „Hezbollah“ ar „Hamas“, veiklą, koordinuoja ryšius su gausiomis Irako ir Bahreino šiitų bendruomenėmis bei kovoja su iraniečių opozicija išeivijoje. Pagal „centro“ nurodymą M. Arbabsiaras esą mėgino pasamdyti vieno didžiausių Meksikos narkotikų kartelio „Los Zetas“ smogikus, kad šie pristatytų ginklų išpuoliams. Bet tarpininkas pasirodė esąs slaptųjų tarnybų agentas, ir M. Arbabsiarą pradėjo sekti FTB. „Meksikos kileriai“ paprašė 1,5 mln. JAV dolerių, gavo 100 tūkst. JAV dolerių avansą, bet kai ginklai turėjo būti pristatyti, iranietis buvo suimtas. Prieš tai jis „tarpininkui“ įvardijo operacijų užsakovą – savo giminaitį, aukšto rango „Al-Quds“ karininką Abdulą Rezą Shahlai.
Akis už akį
Pasak „The New York Times“, po šios istorijos Vašingtonas pradėjo spausti Tateną, kad ši paviešintų slaptą informaciją apie Irano branduolinę programą. Po Tatenos pranešimo prasidėjo audringas svarstymas apie papildomas sankcijas Iranui. Jų tradiciškai reikalavo Vakarai, tradiciškai tam kategoriškai nepritarė Maskva ir Pekinas. Rusija ir Kinija laiko save galingomis valstybėmis, nors Vakarai to nepripažįsta, todėl abi nenori spręsti problemų, su kuriomis susiduria JAV. Esama ir ekonominių sumetimų: Kinija – didžiausia Irano naftos pirkėja, o Rusija bendradarbiauja daugelyje sričių, taip pat ir branduolinės energetikos. Tiesa, šių valstybių palaikymas turi ribas – vargu ar Maskva ir Pekinas norėtų, kad Iranas pradėtų karą.
Spaudimas Teheranui stiprėjo – Londonas sugriežtino sankcijas Irano centriniam bankui ir apkaltino jį pinigų plovimu. Atsako ilgai laukti nereikėjo. Kai šios šalies parlamente nubalsuota už diplomatinių santykių su Londonu ribojimą (už balsavo 179 deputatai, prieš – 4, 11 susilaikė), įnirtusi jaunuomenės minia (pasak vienų šaltinių, studentų, pasak kitų, sukarintos draugovės narių) įsiveržė į Didžiosios Britanijos ambasadą Teherane ir ją nusiaubė. Dalis dokumentų buvo pagrobta, dalis sudeginta, keli ambasados darbuotojai kurį laiką laikyti kaip įkaitai. Taigi, akis už akį. Didžiosios Britanijos ir Irano diplomatiniai santykiai nutrūko visiškai.
Beje, nors apie sankcijas Iranui kalbama įvairiai, atrodo, kad jos vis dėlto veikia. Pirmiausia dėl to, kad naftos kaina, nors ir laikinai svyruoja, nuo praėjusių metų balandžio pradėjo mažėti. Spalio pradžioje Irano centrinis bankas nieko neaiškino ir uždraudė užsienio valiutos pardavimą, todėl JAV dolerio vertė per kelias dienas išaugo 20 procentų. O sankcijos Irano centriniam bankui ne tik neramumus, bet ir oficialią reakciją sukėlė beveik akimirksniu.
Teherano sekinimas
Spontaniškas ar agresyvus Irano atsakas arba konfrontacijos eskalavimas nėra naujiena. 2007-aisiais Irano kariškiai Persų įlankoje sulaikė ir kelias savaites suėmę laikė grupę britų jūreivių. 1992 m. vadinamasis Irano mirties eskadronas Berlyno kavinėje nužudė keturis Irano opozicionierius kurdus. Kai po penkerių metų Vokietijos teismas kaltais pripažino Irano žvalgybos agentus ir „Hezbollah“ smogikus, taip pat nustatė, kad įsakymą davė aukščiausia šios šalies vadovybė, prie Vokietijos ambasados Teherane susirinko apie tūkstantį radikalų, kuriems vadovavęs Husseinas Allah Karamas perspėjo, kad vienas jų prisitvirtins bombą ir susprogdins ambasadą, jei Vokietija ir toliau kaltins jo šalies lyderius.
Vis dėlto mėginimas vykdyti teroro aktus JAV analitikus nustebino. Akivaizdu, kad jei būtų pavykę, Jungtinėms Valstijoms būtų tekę atsakyti tikrai ne diplomatinėmis priemonėmis. Be to, jei tiesa, kad Saudo Arabijos diplomato nužudymą sankcionavo aukščiausia Irano valdžia, nukentėjusi pusė būtų įgijusi teisę manyti, kad buvo užpulta oficialiojo Tehereno su visais to padariniais. Operaciją vykdžiusių asmenų neprofesionalumas išprovokavo kaltinimus Vašingtonui falsifikavimu, esą jie turėję purenti dirvą papildomoms sankcijoms ar net Irano branduolinių objektų bombardavimui. Tuo sunkoka patikėti, mat JAV gavo skaudžią pamoką Irake. Pasak buvusio prezidento Baracko Obamos administracijos patarėjo ir CŽV Artimųjų Rytų reikalų eksperto Bruce’o Riedelio, Vašingtonas vengia būti įtrauktas į naują konfliktą.
Saudo Arabijos pasiuntinys JAV Adelis al-Jubeiras – įtakingas ir nuoseklus Irano priešininkas. Kaip ir valstybė, kuriai jis atstovauja. Teherano ir Er Rijado santykiai ypač suprastėjo, kai Saudo Arabija įvedė savo karinius dalinius į neramumų apimtą Bahreiną, kuriame gyventojų daugumą sudaro šiitai, o valdžia yra sunitų rankose. Persijos įlankos šalys yra ne kartą oficialiai pareiškusios, kad neramumus Bahreine skatina šiitiškas Iranas.
Atrodo, kad dabartinio Teherano režimo priešininkai užsiėmė jo izoliavimu ir nuolatiniu spaudimo stiprinimu. Be abejo, nuolatinis spaudimas sekina – tai bent iš dalies paaiškina audringą ir vis dėlto nelogišką Didžiosios Britanijos ambasados puolimo sėkmę Teherane (policija iš pradžių tik stebėjo, kas vyksta) ar gremėzdišką bandymą užverbuoti Meksikos narkotikų prekeivius, kad šie nužudytų Saudo Arabijos diplomatą.
Daug kalbama, kad ir Irano valdžia sąmoningai pasirinko konfrontaciją su Vakarais. Islamo revoliucijos sargų korpuso Oro ir kosminių pajėgų divizijos vadas Amiras Ali Gadzhizade yra pareiškęs, kad karo atveju jo šalis atakuos NATO priešlėktuvinę sistemą, o šalies aukščiausiojo dvasinio lyderio – ajatolos Ali Hoseini-Khamenei – karinis patarėjas Yahya Rahimas Safavi paragino Irano valdžią į grasinimus atsakyti tuo pačiu ir dar pagrasino, kad Izraelį atakuos „Hamas“ ir „Hezbollah“, jei įstos į karą. Ir pats ajatola neseniai pareiškė, kad Vakarams ir Izraeliui reikia grasinti, atsakant į jų grasinimus.
Nenuspėjamas žaidimas su ugnimi
Šiame sudėtingame žaidime kaip visada viską lems išskaičiavimas. Metų pabaigoje Jungtinės Valstijos išvedė savo kariškius iš Irako, ir dabar Izraelio karinei aviacijai nebereikia prašyti amerikiečių leidimo, norint skristi virš Irako Irano pusėn. Jei tikėtume leidiniu „The Daily Best“, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu atsisakė pažadėti prezidentui B. Obamai prašyti leidimo smogti Iranui ar informuoti apie tai Vašingtoną. Galbūt Izraelio valdžia siekia apsidrausti – 2007-aisiais Tel Avivas pateikė JAV valdžiai įrodymų apie Sirijoje statomą slaptą branduolinį objektą ir paprašė tuomečio prezidento George’o W. Busho leidimo jį subombarduoti. Vietoj leidimo gavo siūlymą veikti diplomatinėmis priemonėmis. Tada izraeliečiai atliko operaciją be leidimo. Kaip pareiškė vienas jų pareigūnas, geriau atsiprašyti negu prašyti. Tiesa, Tel Avivas nutyli aplinkybę, jog labai daug šansų, kad atsakydamas Teheranas smogs ir regione dislokuotoms JAV pajėgoms.
Kita vertus, vienas Izraelio pareigūnas spaudai neseniai prasitarė, kad jo šalies tikslas – įtikinti Irano vadovybę, kad smūgis jo šalies branduoliniams objektams įmanomas. Galbūt įtikinti siekiama ne tik Teheraną, bet ir visą pasaulį – kad problema taptų tarptautinė. Beje, anksčiau Izraelis niekada nesmogdavo, kai apie tokią galimybę būdavo svarstoma spaudoje. Kadangi iki pastarojo meto apie smūgio galimybę daug kalbėta žiniasklaidoje ir naftos rinkose, tikėtina, kad kol kas karinių antskrydžių Irane nebus.
Visi numano tokio smūgio galimus padarinius. Irake neliko Jungtinių Valstijų kariškių, užtat yra šiitai ir sunitai, kurie turi sąjungininkų tiek Irane, tiek Saudo Arabijoje. Jei Irake prasidės suirutė, pavyzdžiui, naujas pilietinis karas, ji bematant išplis visame regione, tai pakirs naftos gavybą ir pastarosios kaina tarptautinėse rinkose, suprantama, kils. Tad dera nepamiršti, kad pasaulis iš krizės dar neišsikapstė. Be to, ir po smūgių Iranui niekas netrukdys tęsti branduolinės programos, gal net su dvigubu įkarščiu.
Teherano varginimas ir įtampos kūrimas pavojingas. Kaip teigė Vašingtone veikiančio Strateginių ir tarptautinių studijų centro (Center for Strategic and International Studies) Vidurinių Rytų programos direktorius Jonas B. Altermanas, Irano vyriausybė izoliuojama, todėl vis dažniau ima veikti nenuspėjamai. Tokioje situacijoje niekas neapdraustas nuo neplanuoto atvejo, kuris išprovokuos karą. Bet kuriuo atveju, pavojus tik augs, jei įtampa ir toliau bus palaikoma. Kol kas visi konflikto dalyviai linkę žaisti su ugnimi, o ne pradėti atvirai šaudyti. Bet labai menka yra riba, kurią peržengus atvirai šaudyti gali tekti visiems.
Žurnalas „Valstybė“
2012 m. sausio 7 d.
Кoличество переходов на страницу: 1606
| Версия для печати | Сообщить администратору | Сообщить об ошибке | Вставить в блог |
