Kartais dar būni ir atvirai paklausiamas. Gražia, tikra, o ne vietine rusų kalba: „Kur čia tos visos parduotuvės? Na, žinote... „Gucci“, „Versace“...“. Draugiškai nusišypsai ir moji ranka link Didžiosios gatvės.
Šį fenomeną galima įvairiai interpretuoti. Tačiau jis, tikriausiai, yra susijęs ir su Rusijos nuosekliai propaguojamu „savos Pribaltikos“ įvaizdžiu. Baltijos valstybės esą buvo „socializmo vitrina“, toks jaukus Sovietų Sąjungos kampelis, beveik užsienis, bet ne visai. Galėtų ir vėl tokiu tapti. Kad Rusija neatsisako pretenzijų Baltijos valstybių atžvilgiu pripažįsta ir ne pirmus metus posovietinę erdvę tyrinėjantis JAV analitikas Edwardas Walkeris. Interviu naujienų agentūrai BNS jis sakė, kad Rusija turi konkrečių geopolitinių tikslų mūsų regione, perka strateginius objektus ir kitais būdais siekia įtraukti Baltijos valstybes į savo įtakos sferą.
Tačiau auksinės provincijos viziją skleidžia ne tik Rusija. Ją palaikė ir vis dar tebepalaiko dalis Lietuvos verslininkų ir politikų. Esą turėti didelį draugą yra geriau nei turėti didelį priešą. Taip mąstyti gali tik tie, kas mano, kad priešą nesunkiai galima paversti draugu ir atvirkščiai. Bet tikrą priešą atpažįstame tada, kai pastebime tarp jo ir savęs tvyrančią kultūrinę prarają.
Auksinės provincijos idėja kyla dėl to, kad žmonės instinktyviai suvokia, kokia nesaugi šiuolaikinė Lietuva. Mūsų valstybę sukūrė XX a. pradžios romantikai. Jiems patiko mintis apie jaukų mažytį kampelį su šokiais ir dainomis. O svarstyti saugumo ir tarptautinės politikos klausimus jiems nelabai patiko. Taip atsirado šioks toks paradoksas – mažytė valstybė sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje.
Šiuo požiūriu įdomu, kad vakariečiai nuo pat Rusijos atsiradimo ją vertino kaip nelaisvės šalį. Štai keletas pavyzdžių. Žygimantas Augustas, XVI a.: „Mes žinome ir tikrai jaučiame, kad maskolis, viso pasaulio laisvės priešas, kasdien stiprėja“. Alexis de Tocquevilis, XIX a.: „Amerikoje veiklos pagrindas yra laisvė, Rusijoje – vergovė“. Michailas Saakašvilis, XXI a.: „Prisiekiu, anapus geležinės uždangos žodis „Vakarai“ kvepėjo fantastiška laisve“.
Labai tikėtina, kad M. Saakašviliui būtų sunku apie laisvę kalbėtis su Žygimantu Augustu. Per keletą epochų pasaulėžiūra smarkiai pakinta ir žodžiai įgyja naujas prasmes. Tačiau įdomu, kad jie abu net nesitikėjo laisvės klausimu susišnekėti su Rusijos valdovais. Nes ten šis žodis neturi prasmės. Rusijoje laisvė nėra nesvarbi, ji ten išvis nesuprantama. Tai ir yra kultūrinė praraja. Tikras priešas – tas, kieno pasaulėžiūros savame krašte negali nei suprasti, nei toleruoti, nei įsivaizduoti.
Manote, kad tai – filosofavimas, o politika ir verslas turi būti pragmatiški? Tuomet pamėginkime tą pačią mintį kitaip suformuluoti. Tie verslininkai, kurie svajoja gyventi ir dirbti auksinėje Rusijos provincijoje, turi būti pasirengę pakartoti tai, ką sakė žymus Rusijos oligarchas Olegas Deripaska: „Aš galėčiau atiduoti visą savo turtą, jei tik valstybė to paprašytų“. Vakariečio ausims tai skamba kažkaip šiurpinančiai. Tiesa?
Auksinės provincijos idėja kyla dėl to, kad žmonės instinktyviai suvokia, kokia nesaugi šiuolaikinė Lietuva. Mūsų valstybę sukūrė XX a. pradžios romantikai. Jiems patiko mintis apie jaukų mažytį kampelį su šokiais ir dainomis. O svarstyti saugumo ir tarptautinės politikos klausimus jiems nelabai patiko. Taip atsirado šioks toks paradoksas – mažytė valstybė sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje. Tačiau tai nereiškia, kad atsiskyrimas nuo Rusijos buvo klaida ir vieniša Lietuva neturi ateities.
Europos istorijoje jau atsirado ir išgyveno ne vienas toks mažiukas, globojamas didesnių draugų. Pavyzdžiui, Portugalija. Ji dar Viduramžiais įsitvirtino kaip maža valstybė vis augančios Ispanijos pašonėje. Labai svarbus Portugalijos išlikimo garantas buvo jos artimi santykiai su Didžiąja Britanija. Tačiau šiandien tai net nebesvarbu. Ispanija nebe tokia, kaip buvo, ir nebekelia grėsmės Portugalijai. Įstojusi į ES ir ypač NATO Lietuva pasuko panašiu keliu. Savo keliu. Gal vieną dieną ir Rusija bus kitokia.
O kol Rusija vis tokia pat, egzistuoja tik vienas siekis mūsų tarpusavio santykiuose – taika. Taika nėra sovietinis tautų ratelis. Taika reiškia tik viena – nevyksta karas. Tai labai didelė ir svarbi pergalė, jei prisiminsime kultūrinę prarają. Turime džiaugtis, kad rusai į Lietuvą atvyksta kaip turistai ir kad jiems galime parodyti „Gucci“-„Versaci“.
Komentaras skambėjo laidoje „Pasaulio panorama“, kuri transliuojama per LTV šeštadieniais, 15.30 val.
Bernardas Gailius, LTV „Pasaulio panorama“,
DELFI , 2011 lapkričio 14 d.
Кoличество переходов на страницу: 2288
| Версия для печати | Сообщить администратору | Сообщить об ошибке | Вставить в блог |
